Tomas Ladiga – bosas, turintis ką pasakyti žiūrovui

Pagrindinis Kauno valstybinio muzikinio teatro bosas, VDU Muzikos akademijos, Dainavimo katedros vedėjas, profesorius Tomas Ladiga Kauno valstybiniame muzikiniame teatre skaičiuoja jau trečią dešimtmetį.

1991 baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir pradėjęs dainuoti teatre, labai greitai tapo pagrindiniu operos ir didelių koncertinių formų kūrinių boso partijų atlikėju. Jis kviečiamas dainuoti ir kitų šalių teatruose bei koncertų salėse, su Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestru ir choru, Lietuvos valstybiniu simfoniniu bei kameriniu orkestrais dalyvauja kamerinės, operinės, stambios formos kūrinių koncertuose Lietuvoje ir užsienyje.

T.Ladiga aktyvus Kauno ir šalies muzikinio gyvenimo dalyvis, dainuoja kamerinės muzikos koncertuose, įvairiuose festivaliuose, yra daugelio Lietuvos muzikinių konkursų žiuri narys.

Penkiasdešimtmetį švenčiantis Tomas Ladiga prieš metus apdovanotas III laipsnio Santakos garbės ženklu, kuris teikiamas Kauno miestui nusipelniusiems piliečiams.

Spalio 14d. Kauno valstybinis muzikinis teatras žiūrovus kviečia į Ch.Gounod operą „Faustas“, skirtą prof. Tomo Ladigos jubiliejinei sukakčiai paminėti. Spektaklyje Mefistofelio partiją dainuos T. Ladiga.

Kaip jaučiatės būdamas išskirtinio balso savininku Kauno muzikiniame teatre? Ne kartą teko girdėti, jog kompozitoriai bosų vaidmenimis nelepina, o pastaruoju metu bosas gal net nykstantis vyriškas balsas. Ką apie tai manote jūs?

Nemeilikaudamas prisipažinsiu - teatre jaučiuosi absoliučiai laimingas, nes operose vis dar dainuoju bosų partijas (šypsosi).

Nors jos ne visos tiek išplėtotos ir dėkingos, kaip Ch.Gounod operoje „Faustas“. Nuo mano atėjimo į teatrą „bosinis“ repertuaras neišseko iki šiol. Vienas pirmųjų vaidmenų buvo Mazetas Mocarto operoje „Don Žuanas“. Vėliau sekė Leporelis, išplėtota ir sudėtinga Roko partija L.Van Betchoveno operoje „Fidelio“.

Kai teatre statė Donizetti operą „Meilės eliksyras“, iškart gavau Dulkamaro vaidmenį... Kalbant apie bosų vaidmenis operose, jų ne tiek jau ir mažai – kad tik suspėčiau visas sudainuoti...(šypsosi)... o dėl išsakytos nuomonės apie vis rečiau pasitaikantį boso balso tembrą... Kiek tame tiesos, sunku pasakyti, bet kad žmonių balsai aukštėja – jokia paslaptis.

Apie šias tendencijas, stengdamiesi atskleisti balsų aukštėjimo priežastis, jau kelis dešimtmečius diskutuoja medikai ir mokslininkai - jų manymu šiam reiškiniui įtakos turi kintančios klimatinės sąlygos, mityba, gyvenimo tempas bei daugelis kitokių iki šiol tyrinėjamų faktorių. Beje, kai mokiausi, prieš 20 – 30 metų, didžiuliu deficitu buvo tenorai.. O kad esu bosas – tiesiog pasisekė (nusijuokia)...

Tačiau jūsų teatro scenoje karaliauja operetė ir miuziklas, kuriuose bosams kaip ir nėra ką veikti?

Panašiai mąstantys klysta. Nors miuzikle ir operetėje tikrų bosinių partijų vos viena - kita, abiejuose šiuose žanruose dirbti labai įdomu - čia daug dramos, judesio, santykių, kurie suteikia galimybę pademonstruoti savo aktorinius sugebėjimus. Kita vertus, statant spektaklį visuomet galima atrasti išeitį - pavyzdžiui, gelbstint muzikinę kūrinio liniją, atlikti tam tikras moduliacijas ir dainininko balsui pritaikyti žemesnę tonaciją.

Žinoma, yra ir paprastesnių kelių – dainuoti „ne visu balsu“ arba ne savoje tonacijoje „veržti“ balsą... Tačiau tuomet ir rezultatas bus atitinkamas - kartą pasimuliavęs, publikos gali daugiau nebesulaukti. Todėl lipant į sceną panašių minčių niekuomet nekyla, nes myliu ne tik publiką, bet ir tai, ką darau. Ir nenuostabu, kad pasirinkus sudėtingesnį kelią po kai kurių spektaklių, kur reikia dainuoti daug, ir su didžiule energija, kitą dieną nebesinori nieko, tik tylėti ir dar kartą tylėti, nes jautiesi it sumuštas šuo, kuriam reikia išsilaižyti žaizdas.

Artistai dažnai tvirtina, jog visi jų sukurti vaidmenys vienodai mėgiami ir brangūs. Jūs per savo kūrybinius metus sukūrėte jų arti šešiasdešimties. Ar ir jums jie tokie gardūs it plytelė geriausio šokolado?

Jokiu būdu, nes kiekvienas žanras turi savo specifiką. O tvirtinantys priešingai, mažų mažiausiai koketuoja arba kalba nenuoširdžiai. Net ir geriausi dainininkai - žmonės su savomis simpatijomis, antipatijomis, pomėgiais, jausmais, emocijomis, kurios, deja, ne visuomet tik teigiamos. Todėl ir man – vieni vaidmenys kaip gardžiausia šokolado plytelė, kiti – tik greitai sučiulptas ledinukas. Pavyzdžiui, operoje vaidmenys būna tiek patogūs, kad galima atskleisti visas vokalo galimybes ir balso spalvas – dainuojant net ir vienintelėje arijoje įmanoma pademonstruoti balso formą bei skambesį...

Neslėpsiu, kad vienas mėgiamiausių man yra Mefistofelis. Ne mažiau simpatijų jaučiu ir kalėjimo direktoriui Frankui J.Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. Ir nesvarbu, kad šis vaidmuo ne pagrindinis, ir ne bosui, o žemesniam baritonui parašytas... Viską atperka malonumas vaidinti ir nuostabus scenos partneris Gediminas Maciulevičius, su kuriuo dirbant scenoje vyksta nenuspėjami dalykai...

Kai vaidmuo „nelimpa“, sunku mokytis, dainuojant jis „stringa“, nes organizmas priešinasi... Dabartiniame mano repertuare kūriniai, kuriuos galiu normaliai interpretuoti tiek technine, tiek vokaline prasme. Tai natūralu. Kai buvau jaunas ir „žalias“ dainuoti galėjau bet kada – ryte, ar vakare... Dabar gi viskas priklauso, kaip greitai po koncerto ar spektaklio pavyksta atsigauti. Bet nusiminti neverta - į teatrą ateina labai talentinga ir pajėgi jaunoji karta...

Jeigu teatras paskęstų rutinoje, jis nustotų būti teatru. Ar tiesa, kad gyvenimą paįvairinančių kuriozinių atvejų pasitaiko kone kiekvieną dieną?

Tiesą pasakius, apie tai galėčiau parašyti knygą....Taip jau susiklostė, kad nuo seno visos teatro naujienos suplaukia į bosų kambarį, kur jų aptarti po spektaklių susirenka ne tik artistai, bet ir teatro senjorai... O kad būtų smagiau, bosų kambaryje atsirado ir „šėputė“... Tačiau šį kartą ne apie ją, o apie John‘o Kander‘io miuziklą „Zorba“...

Pirmą kartą mokrofonizuotas jis buvo daugiau nei prieš gerą dešimtmetį... Žodžiu, spektaklio antrąjame veiksme gerokai susinarpliodami įvykiai gena vienas kitą ir vienoje scenoje praradusi kantrybę Budulina klausia Zorbos (akt.Vlado Bagdono), ar šis pagaliau atvežė jai sužadėtuvių žiedą. Per poros piršlybas į sceną suėjo choras, baleto artistai ir aš, Nikos Kazantzakis, paduodantis sužadėtiniams po taurę vyno, liepiantis prisiekti amžiną meilę ir ištikimybę bei prašantis pasikeisti sutuoktuvių žiedais, kurių vienas netyčia ėmė kažkur ir nusirito...

Taigi, į vaidmenį įsijautusi sužadėtinė pamiršo, kad spektaklis mikrofonizuotas. Galvodama, kad jos niekas negirdi, ji tyliai „apsivelniavo“ ir keiksnodama nusiritusį žiedą, puolė jo ieškoti... Tačiau jos burnojimus girdėjome ne tik mes, esantys scenoje, bet ir salėje sėdintys žiūrovai, kurie po minutės tiesiog leipo iš juoko kartu su scenoje vaidinusiais artistais...

O ką darote, kai pamirštate žodžius?

Juos tiesiog pakeičiu kitais. Žymiai blogiau būna, jei „užstringa“ motyvas. Kartą ir man taip atsitiko, nors teatre dirbau jau nebe pirmą sezoną. Tą vakarą teatre vyko G.Verdi opera „Traviata“. Visos repeticijos praėjo kaip niekad sklandžiai, tačiau pirmajame veiksme užsisvajojau ir vietoje savo, sudainavau visą choro partiją... Gerai, kad dirigentas, orkestras ir choristai labai greitai susigaudę, kad „nuplaukiau į lankas“ tą epizodą paprasčiausiai praleido...

Kaip jaučiasi akademijos profesorius pats būdamas mokiniu per spektaklio repeticijas?

Akademija ir teatras - skirtingi dalykai. Akademijoje jauną žmogų mokau sujungti garsus ir tik po to kalbame apie stilistiką ...Tuo tarpu teatre pritaikau jau žinomą dainavimo abėcėlę bei dainavimo metodus. Čia galiu improvizuoti, kurti, gilintis į kūrinio stilistiką... Kolegų pastabose atrandu gyvenimo patikrintą „aukso grūdą“, kurį siurbiu į save it kempinė, niekuomet nemanydamas, jog žinau absoliučiai viską. Greičiau atvirkščiai - esu dėkingas už kiekvieną patarimą ar pastabą, ypač, jei tai daroma profesionaliai ir dalykiškai. Gal todėl nuolatos būnu ne tik mokytoju, bet ir mokiniu...

Dirbate dar ir pedagoginį darbą. Kodėl?

Pedagoginį darbą pradėjau nuo „pabandymo“ – pasisekė, kaip ir teatre, kur atėjau pasipūtęs iš galėjimo dainuoti daug ir bet ką, ir kur vadovybė pasakė – palauk, nespurdėk, viskas ateis palaipsniui. Ir tik vėliau supratau, kad tame slypi didžiulė pedagoginė išmintis – pamėginus nuo mažesnio priprasti ir tik po to varyti kiek įkabini.

Taigi, akademijoje pradėjau nuo kamerinio dainavimo, kur nereikėjo kištis į vokalą. Ir vėl - sėkmė. Jaunimui duodu daugiau laisvės, galimybės rinktis, juolab, kad žmogus – savarankiška, protinga būtybė. Nesu iš tų, kurie prisiriša studentus ir visur vedžiojasi kaip viščiukus. Jei reikia pagalbos, visuomet padėsiu, bet jei nenori, per prievartą niekuomet nesibruksiu. Per didelė prabanga tuščiai švaistyti laiką žinant, kad rezultato nebus.

Spektakliai ir koncertai vakarais, pedagoginė veikla dienomis. Ar belieka laiko namams, buičiai, sau?

Iki nelemto atsitikimo, kai mano žmoną ištiko insultas, namų rūpesčiai gulė ant jos pečių. Daugybę metų ji, dirbdama lygiai, kaip ir aš, sąžiningai tvarkė visą mūsų buitį ir namų ūkį. Tiesa, anksčiau maniau, jog buityje jai padedu pakankamai daug, bet dabar tenka pripažinti, kad tai buvo toks mažytis lašas šioje reikalų jūroje, kad...

Į namus atslinkus didžiulei bėdai, teko iš naujo perkainoti vertybes – staiga ėmiau suvokti, kad besaikis bėgimas ir draskymasis beprasmis, atradau, kad yra savaitgaliai, buvimas kartu su pačiais artimiausiais žmonėmis, mokėjimas džiaugtis kasdieniais buitiniais mažmožiais...

Ar galite pasigirti savo kulinariniais gebėjimais, ar priklausote tiems, kurie be virto kiaušinio virtuvėje ne kažin ką ir tesugeba?

Kiaušinį išvirti galiu, ir, beje, labai teisingą - tokį lengvai skystą, bet ne per daug (juokiasi). Tačiau man pasisekė, kad dėl maisto gaminimo niekada nekildavo problemų - žmona, kilusi iš garsios kulinarų giminės, tai darė puikiai.

Tiesa, dabar ir aš vis dažniau pasisukioju virtuvėje. Žinote, namiškiai sako, kad labiausiai man pavyksta sriubos – o ir kaip gi kitaip – juk žmona visuomet pasufleruoja kiek ir ko įdėti į puodą... Beje, viena mano dukterų taip pat pasirinko kulinaro profesiją.

Kaip atsitiko, kad vaikai pasuko kitais keliais ir nesusižavėjo muziko profesija?

Nuo muzikos jie nenusisukę ir yra pakankamai aktyvūs jos vartotojai – lanko teatrus, koncertus. Net gitara „brazdina“. Ir, sakyčiau, visai neblogai. O kitokias profesijas vaikai pasirinko todėl, kad buvau labai liberalus - maniau, kol neišryškės potraukis muzikai, per prievartą meilės jai neįskiepysi...

Kita vertus, vaikai tėvų pramintą kelią dažniausiai renkasi tuomet, kai abu tėvai dirba teatre. Mano vaikai teatre neaugo. Taip jau atsitiko, kad persikėlus iš Vilniaus į Kauną vaikų aklimatizacija buvo sudėtinga, todėl ir neleidome jų į muzikos mokyklą, juolab, kad muzika nė vienas per daug ir nesidomėjo...

Dainininkės gali išvardinti tūkstančius receptų, kaip saugoti balsą. O ką daro vyrai – tyliai naudojasi jų patarimais, ar turi savų paslapčių?

Apie pasekmes galvoju kiekvieną akimirką ir stengiuosi elgtis protingai, kad apsieičiau be medikamentų. Balsą, kuris ne tik maitintojas bet ir pagrindinis instrumentas, vienodai saugo tiek dainininkės, tiek ir dainininkai, didžiausią dėmesį skirdami profilaktikai. Aš – jokia išimtis. Pirmiausiai vengiu skersvėjų, negeriu ledinio alaus ar kitokių gėrimų, stengiuosi išsimiegoti. Ir, geriau patylėti nei tarškėti be perstojo. Gal dėl to balsas iki šiol manęs neapleido, negirgžda ir nedreba...