Ne vienas perspėjimas
Markšaičiai prisimena, kad Ernestas nuo mažumės nenustygdavo vietoje. Vėliau jis išmėgino įvairias ekstremalias sritis: užsiiminėjo karatė, mokėsi sklandyti, galiausiai susižavėjo kalnais ir netgi tapo aukštalipiu darbininku.
„Dieve mano, aš ne kartą prašiau, kad jis palauktų, kol aš išeisiu iš šio pasaulio, tada tegul lipa į bet kurią viršūnę ir nuo jos nors ir šoka, – sako sūnaus netekęs tėvas. - Neramu būdavo, kai jis ruošdavosi į kalnus. Dažnai susimąstau, kodėl tokie jauni, gražūs ir stiprūs žmonės eina į kalnus. Gana daug jų kalnai ir pasiima. 2012 metais Pakistane Ernestas ir pats vos nežuvo: jį su palapine nešė sniego lavina ir sustojo, kai iki bedugnės buvo likę 5 metrai. Visi įrankiai, batai buvo iškritę iš palapinės. Jis be batų leidosi žemyn, kol sutiko pagalbą iškvietusius alpinistus. Lyg ir daug perspėjimų yra buvę...“
Ernestas, kuriam gegužės 3 d. būtų suėję 45-eri, su artimaisiais nebuvo linkęs dalintis artėjančio žygio planais. Tėvai sužinodavo tuomet, kai jau būdavo grįžęs iš kalnų. „Grįžęs kompiuteryje jis kartais rodydavo nuotraukas, bet aš stengdavausi vaizduoti, kad man nelabai įdomu, norėdamas šiek tiek numušti jo entuziazmą. Ypač nenorėjau, kad sūnus keliautų į Pakistaną - visgi tai labai pavojingas kraštas“ - pasakoja H.Markšaitis.
Norėtų pažiūrėti į akis
Bet visgi kas Ernestą taip traukė į Pakistaną, kad jis net mokėsi vietinės kalbos? „Turbūt likimas traukė. Ypač traukė K2* viršūnė, kalnas – žudikas, į kurį svajojo įkopti,“ - sako tėvas. Jis pasakoja, kad kalnais susižavėjęs Ernestas buvo pasiruošęs visiems gyvenimo atvejams: savo buvusiai žmonai, su kuria užaugino dvi dukras, jis buvo palikęs laišką, kaip elgtis nelaimės atveju. „Norėčiau pažiūrėti šaudžiusiems žmonėms į akis. Jei kariauji, kariauk su ginkluotu priešu. Man nesuprantama, kaip galima iššaudyti taikius žmones, ypač alpinistus“, – su karteliu kalbėjo H.Markšaitis.
Dėl įvykusios nelaimės alpinisto tėvai nekaltina kalnų. „Ne kalnai pasiėmė Ernestą, – atsidūsta ponia Vera. – Stengiuosi negalvoti, kad jis yra kapuose. Galvoju apie šitą Ernestą“, - V.Markšaitienė pirštu beda į ant sienos kabančią fotografiją, kur sūnus įamžintas kalnuose.
Patirtis
Ernesto tėvelių skausmas pažįstamas Vladui Vitkauskui. Vienas žinomiausių Lietuvos alpinistų taip pat palaidojo kalnuose žuvusį sūnų. Tačiau net ir tokia skaudi patirtis alpinizmo aso neatgrasė nuo kalnų:
- Aš jau gerokai prieš Everestą - kalnuose irgi panašios nelaimės atveju, - supratau, kad ne tiek svarbu, kiek mes pragyvename metų. Tikrosios vertybės ne skaičiais matuojamos, o kokybe. Mano sūnaus gyvenimas, kad ir trumpas, buvo prasmingas, labai gražus ir šviesus.
Į kalnus išėjau susirūpinęs sveikata. Apie viršūnes nedrįsau svajoti, nors mane traukė ir kelionės, ir egzotiški kraštai, ir kalnai. Pirmoji kelionė buvo į Tian Šanio kalnus. Ten atsigavau – geriau, stipriau pasijaučiau ir sugebėjau prisitaikyti. Aišku, mane apėmė ir dieviški jausmai – ten ir kalnai, ir dangus, ir įdomumai didžiausi. Ne veltui ir knygą pavadinau „Everestas – manoji lemtis“. Bet kad tą suvokčiau, reikėjo kalnuose ilgokai pagyventi.
Tarp kitko:
2004 m. leisdamasis nuo Chan Tengri dingo Viktoras Povelauskas, savarankiškas kopimas.
2009 m. leisdamasis nuo Monblano žuvo Vytautas Dominas, savarankiškas kopimas.
2010 m. treniruotėje šalia Maly Kezmarsky viršūnės Tatruose žuvo Vaidotas Vitkauskas.
2012 m. Kaukazo kalnuose dingo Tomas Talijūnas, po įkopimo į Tetnuldos viršūnę, kopė vienas.
2013 m. žuvo Vadim Sedenko, Aurimas Uleckas, žiemos sąlygomis kopdami į Les Droites (4001 m.) Alpėse.
Interviu
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės psichoterapeutės Daivos Balčiūnienės klausėme, kodėl kai kurie žmonės nenustygsta vietoje ir nuolat vaikšto aštriais skustuvo ašmenimis, balansuodami ant gyvenimo ir mirties ribos:
- Kodėl vieniems kaip oro reikia ekstremalių pojūčių, o kitiems - ne?
- Viena priežasčių, kodėl žmogus links į ekstremalią veiklą, gali būti tiesiog įgimti ypatumai.
Kita priežastis – apskritai žmogaus polinkis tapti priklausomam nuo pakitusių sąmonės būsenų. Su ekstremalios veiklos sukeliamais pojūčiais yra taip: įtampą, baimę, stresą keičia atsipalaidavimas, ramybė, išsekimas, kuris leidžia palyginti, pajusti, įvertinti skirtumą, pasimėgauti suglebimu.Su tuo siejasi ir psichologiniai dalykai. Pavyzdžiui, berniukas (gali būti ir mergaitė), kuris nėra baisiai nenustygstantis, nori pabandyti „prasinešti“ motociklu, tačiau bijo. Tai gali būti motyvas nugalėti baimę, neapsijuokti prieš kitus, nepasirodyti bailiu, įrodyti sau, kad aš galiu. Kai tai padaro, užplūdusi džiaugsmo banga tampa „užmokesčiu“, paskatinimu, formuojasi ryšys tarp baimės–įtampos ir malonumo.
- Kaip žinoti, kad jau yra peržengiama pavojinga riba?
- Panašiai kaip su narkotikais, kad patirtum malonumą, reikia vis didesnės dozės. Ir čia jau gali būti peržengta riba. Kai žmogus nebeatsižvelgia į kitų poreikius, o tik į savo, kai ekstremali veikla tampa savitikslė, kai balansuojama ant gyvenimo ir mirties ribos. Vienas motyvų, kodėl žmonės tai daro, beje, ir yra noras pajusti, kad gyvena. Kai rutina atsibosta, jie vaikšto skustuvo ašmenimis, kad labiau vertintų paprastus rytus savo lovoje, karštą vandenį, šilumą, maistą. Motyvas įveikti save dažnai būdingas žmonėms, kurie vaikystėje sirgo, buvo laikomi silpnais, kuriems buvo sakoma, kad nedarytų to ar ano. Tada jie bando įrodyti, kad gali.
- Ar į jus pagalbos kreipiasi žmonės, suvokdami, kad trokšdami aštrių pojūčių rizikuoja savo gyvybe ir šeimos gerove?
- Mano praktikoje yra buvę atvejų, kai kreipėsi žmonės dėl savotiškai nesuderinamo dalyko. Kaip toliau užsiimti ekstremaliu sportu, bet taip nebebijoti. Tai atsitinka po traumų, po draugų žūčių, kai atsiranda baimė. Taip pat kreipiasi artimieji ar artimųjų paraginti. Artimieji nebegali pakęsti nuolatinės įtampos, kai mylimas žmogus nuolat rizikuoja. Vieno patarimo nėra, žmogui tenka pačiam apsispręsti, ką daryti. Psichologo darbas padėti jam suvokti dabartinius prioritetus ir jausmus. Tai, pasikartosiu, labai panašu į priklausomybių gydymą. Kol žmogaus gydytis prašo artimieji, paprastai, rezultato nebūna.