Jaunystė
Brangesnio turto šituose namuose, atrodo, nebuvo – tik gėlės, gėlės... Šeimininkė pasakojo, kaip sunkiai gyvena, kaip sunku apdirbti savo tris hektarus žemės, rodė, kaip beviltiškai susmukusi sena jos trobelė, kurią jai už slaugą paliko buvusi jos savininkė velionė J. Fabijonavičienė. O savo namų Jadzė taip ir nepasistatė, nes liko netekėjusi ir gyveno viena. Jei taip nutinka merginai, kuriai gamta pašykštėjo grožio, suprastum, bet matėsi, kad Jadzės būta dailios, gražios.
Todėl paklausiau, kaip atsitiko, kad nesukūrė savo šeimos.
– Mano gražiausi jaunystės metai praėjo lageriuose. O kai iš ten grįžau, matyt, jau buvau nužydėjusi. Be to daug kas mane tada vadino „banditka“ – kas panorės vesti... Bet aš žmonių nešaudžiau. Mane pasodino už tai, kad broliai buvo miške, kad jiems padėdavau, – sakė Jadzė, su kuria kalbėjausi, kai ji dar buvo gyva.
Apie pokario metus, savo tuometinę veiklą, ji kalbėjo nenoriai. Tačiau ne vienas pokario partizanas man buvo minėjęs ją, sakė, kad ji daug padėjo, kad pas jos tėvus – Judrėnų kaimo ūkininkus, buvęs net partizanų štabas. Jadzė gerai prisiminė, kaip jos vyresnieji broliai – Alfonsas, Jonas ir Antanas išėjo į mišką. „Imam ginklus ir einam vaduot Lietuvos!“ – raginęs kitus Alfonsas, kuris labiausiai nekentė okupantų. „Mes išeiname žūti ir daugiau nebepamatysime jūsų“, – atsisveikindami su tėvais ir seserimis kalbėję broliai.
Taip ir buvo – visi trys žuvo. O tėvai ir seserys slapstėsi, kad neišvežtų nakvodavo tai pas vienus, tai pas kitus kaimynus ir giminaičius. Bet kartą, slepiantis pas Gerybas, užėjo stribai. Jadzė su sesute Olga buvo pasislėpusios palėpėje, tarp šiaudų kūlių. Ar stribai žinojo, ar tik įtarė, bet atkišę ginklus liepė lįsti lauk. Pirmoji. iškėlusi rankas, pasirodė Jadzė. Bet Olga vis nesirodė ir tada į tą vietą, kur slėpėsi seserys, stribai paleido automato seriją. Susigriebusi už krūtinės, jau bandžiusi iškišti galvą, Olga susmuko vietoje. Jadzė matė – sesutę šitaip klaikiai nužudė jaunas stribas, dar visai vaikėzas, stovėjęs už šeimininkų sūnaus nugaros. Kodėl?.. Už ką?.. Gal tas piemuo tik pašaudyti norėjo, gal jam pasivaideno banditai... Jadzė girdėjo, kaip patys stribai paskui kalbėjo: „Et, visai nekaltai gražią mergą nušovėm“.
Ir Jadzę stribai tuoj puolė kratyti – ar neturi ginklo... Tikriausiai vėliau gyrėsi vieną „banditkę“ nušovę, o kitą gyvą paėmę... Bet ir į nelaisvę paimta Jadzė visą laiką galvojo, kaip greičiau pabėgti. Tokia proga kartą atsirado. Kai sargybinis vieną rytą ją nuvedė į lauko tualetą, o pats buvo ne labai budrus, mergina išlindo iš to tualeto ir pabėgo. Ilgai saugumiečiai jos ieškojo, bet vis dėlto surado ir grąžino į Telšių saugumo kamerą.
Lageris