1972 m. spalio 13 d. įvyko tragedija, kuriai buvo lemta tapti istorijos dalimi. Regbio komandą iš Čilės į Urugvajų skraidinęs lėktuvas sudužo snieguotuose Andų kalnuose. Iš 45 skridusių žmonių 12 žuvo iš karto, dar penki mirė kitą dieną. Likusių laukė šiurpi lemtis.
Likę gyvi lėktuvo keleiviai praktiškai neturėjo maisto ir šiltų drabužių. Be to, kalno viršūnėje buvo sunku kvėpuoti. Pirmomis dienomis žmonės tikėjosi, kad juos tuoj išgelbės, jie negi matė virš galvos ratus sukantį lėktuvą, tačiau pagalbos taip ir nesulaukė. Aštuntą dieną jie su siaubu išgirdo per radiją, kad visos gelbėjimo operacijos nutraukiamos.
Baisiau už šaltį buvo siaubingas alkis. Vienas keleivis – Roberto Canessa pasiūlė valgyti žuvusiųjų kūnus, kad patys liktų gyvi. Iš pradžių visi pašiurpo nuo tokio pasiūlymo, bet po kelių bado dienų ši mintis jau nebeatrodė tokia šventvagiška. R. Canessa iki šiol prisimena, kaip drebėjo rankos, kai pjovė pirmą gabalėlį žmogaus kūno.
18-ą dieną po lėktuvo avarijos ant lėktuvo nuolaužų užslinko lavina. Kad ir kaip baisiai skambėtų, ji išgelbėjo žmonėms gyvybę. Tiesa, ne visiems... žuvo dar aštuoni. Dėl sniego lėktuvo viduje buvo šilčiau, o likę gyvi turėjau daugiau maisto.
Po mėnesio keli savanoriai nutarė patikrinti, kiek galės nueiti nuo lėktuvo avarijos vietos, kad per dieną spėtų grįžti. Tada jie aptiko atitrūkusią lėktuvo galinę dalį, kurioje buvo lagaminai su drabužiais, saldainių dėžutė ir akumuliatoriai. Grįžę jie bandė sutaisyti raciją, deja, jiems nepavyko.
Praėjus dviem mėnesiams po avarijos gyvi buvo tik 16 žmonių. Trys iš jų nusprendė bet kokia kaina ieškoti, kaip susisiekti su žmonėmis. 1972 m. gruodžio 12 d. R. Canessa, Nando Parrado ir Antonio Vizintinas išsiruošė į kelią. Jiems leidžiantis žemyn darėsi šilčiau, bet atsirado kita problema – ėmė gesti mėsa. Per 10 dienų jie nuėjo 65 km. Laimė, jie pastebėjo kalnų upeliuką, o prie jo – karvę. Dar po dienos ėjimo prie upės priėjo tik du. Kitame krante jie pamatė vyrą. Abu ėmė šaukti, tačiau per vandens šniokštimas nė vienas kito negirdėjo. Tada žmogus kitame krante (tai buvo piemuo Sergio Catalanas) pririšo prie akmens popieriaus ir pieštuką ir numetė vyrams. Šie parašė, kas jie tokie. Piemuo permetė jiems duonos su sūriu, o pats nujojo pagalbos.
Po dienos pas du vyrus atvyko šeši žmonės iš artimiausios karinės bazės, paskui atskrido sraigtasparnis su žurnalistais. Niekas negalėjo patikėti, kad vyrai nuėjo šitokį kelią, kai jie parodė lėktuvą.
O tuo metu likusieji lėktuvo avarijos vietoje išgirdo per radiją, kad rado du vyrus. Sunku žodžiais nusakyti, kokie jausmai juos tada užplūdo. 16 likusių gyvų po avarijos iki šiol tebėra gyvi. Jie kasmet susitinka pagerbti visų žuvusių per tą siaubingą katastrofą atminimo.