Tačiau brangūs meno kūriniai dažniausiai aptinkami atitinkamoje aplinkoje: brangiuose namuose ir daug kainuojančiose kolekcionierių kolekcijose. Kokios aplinkybės leido šiems žmonėms rasti šedevrus tarp šiukšlių ir šlamšto?
Jacksonas Pollockas
1992 metais Teri Horton padėvėtų prekių parduotuvėje įsigijo didelį paveikslą, kurį ketino padovanoti savo draugei. Kūrinys kainavo aštuonis dolerius, tačiau T. Horton nusiderėjo iki penkių. Nupirktas paveikslas buvo toks didelis, kad nei jos, nei draugės namuose niekur netilpo, tad T. Horton nusprendė jį parduoti blusų turguje. Ten prie jos priėjo kažkoks žmogus ir pasakė, kad paveikslas primena Jacksono Pollocko darbą.
„Kas, po velnių, tas Jacksonas Pollockas?“ – paklausė T. Horton. Vėliau būtent tokiu pavadinimu („Who the #$&% Is Jackson Pollock?“) pasirodys dokumentinis filmas, pasakojantis apie šios drobės autentiškumo tyrimą.
Meno autentifikacijos specialistas Richardas Polsky kartą yra pasakęs, kad kalbant apie J. Pollocką, įmanoma viskas. Jis pasakojo: „Kartą J. Pollocko darbas buvo rastas tiesiog Hamptono sąvartyne. Vienoje drobės pusėje ranka buvo parašyta „Parduodama“ – tokie ženklai statomi, kai parduodamas namas. O kitoje pusėje buvo paties J. Pollocko tapytas paveikslas. Šį paveikslą įsigijo vienas abstraktaus ekspresionizmo ekspertas, vėliau jį pardavė ir gavo labai padorų pelną“.
Po ilgų menotyrininkų diskusijų paveikslo autentiškumą nustatė meno autentifikavimo specialistas Paulas Biro: ant drobės jis aptiko piršto atspaudą, kuris sutapo su J. Pollocko atspaudu, kurį šis paliko ant dažų talpų savo dirbtuvėse. Dabar T. Horton šį paveikslą įvertinusi ne mažiau kaip 50 milijonų dolerių (44 milijonai eurų). Tačiau moteris tvirtina, kad jeigu kažkas pasiūlys daugiau, ji neprieštaraus.
Rembrandtas
Tai ir yra tas atvejis, kai tarp seno šeimos šlamšto buvo aptiktas šedevras. 2015 metais paveikslo savininkai norėjo jį parduoti kaip nežinomo XIX amžiaus dailininko darbą ir pageidavo gauti 800 dolerių (700 eurų). Paveikslą įsigijo galerijos savininkas, pasiūlęs už šį darbą tūkstantį kartų daugiau. Pasirodo, kad tai buvo Rembrandto darbas „Apalpęs pacientas“ (Uoslės alegorija) iš ciklo „Penki jausmai“.
Iš tikrųjų paveikslas buvo sukurtas 1624-1625 metais, o jo autorystės įrodymas matomas plika akimi: ant visos šio ciklo serijos Rembrandtas paliko savo parašą monogramos forma, o ant šio paveikslo jį galima išvysti viršutiniame dešiniajame kampe šalia paciento galvos.
Specialistai mano, kad priežastis, kodėl paveikslas atsidūrė ne muziejuje, štai kokia: prieš kelis amžius paveikslo savininkus sutrikdė „nepakankamai rembrantiškas stilius“, mat šią drobę dailininkas nutapė būdamas aštuoniolikos.
Todėl siekiant kūriniui suteikti „daugiau patikimumo“, paveikslas buvo sąmoningai užtamsintas, norint padidinti jo išmatavimus – kampuose papildomai pripiešta, taip pat nupieštas kitoks apšvietimas. Tai greičiausiai ir sutrikdė vėlesnių amžių specialistus, neatpažinusius šioje drobėje meistro rankos. Tačiau šiuolaikiniai ekspertizės metodai gali išaiškinti autorystę net ir po tokio vandalizmo.
Vėliau šį paveikslą nupirko kolekcionierius Thomas Kaplanas, nepagailėjęs už jį maždaug keturių milijonų dolerių. Tuo metu jo kolekcijoje jau buvo du kiti to paties ciklo paveikslai: „Akmens operacija“ (Lytėjimo alegorija) ir „Trys dainininkai“ (Klausos alegorija).
Vincentas van Goghas
Tai, kaip sakoma, klasikinis variantas, kaip senelio palėpėje buvo aptiktas vertingas radinys. 2013 metais buvo eksponuotas rastas Vincento van Gogho paveikslas, kurio autentiškumą prieš tai kruopščiai ištyrė ekspertai. Ankstesnis panašus radinys, kai buvo aptiktas kitas šio autoriaus darbas, datuojamas prieš 85 metus, todėl šis atvejis sukėlė didelį rezonansą meno pasaulyje.
Paveikslas, vaizduojantis peizažą su krūmais ir medžiais saulei leidžiantis, buvo rastas po pramonininko Christiano Nicolai Mustado mirties jo namų palėpėje Norvegijoje. Kūrinys tris dešimtmečius pragulėjo Norvegijoje, paskui buvo išsiųstas ekspertizei, tačiau tada specialistai padarė išvadą, kad tai nėra garsiojo dailininko darbas.
Prireikė dar dvylikos metų, kad V. van Gogho muziejaus specialistai galėtų „įsukti“ paveikslo autentiškumą įrodančius įvykius.
Drobė tapyta 1888 metais kalnuotoje Montmajour vietovėje, už kelių kilometrų nuo Arlio miestelio, kuriame tuo laiku dailininkas gyveno. Yra daugybė to meto jo Montmajour eskizų, visi jie yra menininko muziejuje.
Greičiausiai ten pat buvo nutapytas kitas V. van Gogho paveikslas – „Akmenys ir ąžuolas“. Kai Vincentas šią vietą aprašinėjo savo broliui Theo, jis užsiminė ir apie tą pačią dieną padarytą eskizą: „Vakar, prieš saulėlydį, buvau akmeningoje viržinių dykynėje, kur auga maži kreivi ąžuolai; tolumoje, ant kalvos – griuvėsiai; apačioje, slėnyje – rugiai. Visas kraštovaizdis kaip tik Monticelli skonio, jis buvo maksimaliai romantiškas. Saulė metė ant kalnų ir žemės ryškiai geltonus spindulius, tam tikras auksinis lietus. Kiekviena linija buvo nuostabi, visas peizažas buvo žavingai prakilnus. <...> Žemė atrodė alyvinė, o horizontas – mėlynas. Atsinešiau iš dykvietės eskizą, tačiau jis niekaip nesulyginamas su tuo, ką man norėtųsi padaryti...“
Gali būti, kad būtent dėl šio nepasitenkinimo galutiniu eskizo rezultatu Vincentas nepasirašė ant savo darbo. Nepaisant to, jis buvo saugomas jo brolio kolekcijoje, o inventorizacijos metu kitoje drobės pusėje jis užrašė numerį 180, kuris išliko iki mūsų dienų. Po Theo mirties jo našlė pardavė eskizą prancūzų meno prekiautojui Maurice’ui Fabre, kuris po septynerių metų pardavė eskizą norvegui Ch. N. Mustadui, pas kurį jis visą likusį laiką ir prabuvo.
Kaip prisimena norvego pramonininko giminaičiai, vos įsigijęs paveikslą jis jį parodė Prancūzijos ambasadoriui Švedijoje ir šis pasakė, kad tai akivaizdi klastotė. Taip paveikslas ir atsidūrė palėpėje. Dabar šią drobę galima išvysti V. van Gogho muziejuje Amsterdame.