Didžioji migracija
Taip prasidėjo mano pažintis su rusais. Karas greit baigėsi, bet jų vis daugėjo. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė „Lietuvos istorijoje“ rašo, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo likę tik 2 procentai rusų. Tuo tarpu Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje teigiama, kad 1959 m. Lietuvoje jau buvo 8,5 proc. rusų ir tas skaičius nuolat didėjo. Be to dar porą procentų sudarė ir kiti rusakalbiai – ukrainiečiai, baltarusiai... Veikiausiai galima sakyti, kad tai buvo to laikmečio ekonominiai migrantai... Lietuva juos viliojo palyginti geresnėmis gyvenimo sąlygomis ir pragyvenimo lygiu.
Pamenu viename buvusiame Plungės rajono kolūkyje ilgai kalbėjausi su ruse M. po karo pasilikusia čia, Lietuvoje. Tada ji kreipėsi į redakciją, kad pražiūrėjo laiką, kai galima buvo užsisakyti mūsų, „Valstiečių laikraštį“ ir dabar prašė padėti jį užsiprenumeruoti. Taigi, jau buvo pramokusi skaityti ir lietuviškai, todėl ir norėjosi padėti jai. Klausiau moters, kodėl ji pasiliko pas mus, negi nevilioja tėviškė, gimtasis kaimas, ten likę draugai ir pažįstami. „O kas ten manęs laukia?!.. Ta pati žeminė, skurdas, badas... Juk ten po karo nieko neliko... O čia visko užtenka“, – liūdnai kalbėjo vieniša moteris.
Tuoj po karo, kuris daug nenualino Lietuvos ir dar nebuvo prasidėjusi žemės ūkį sužlugdžiusi kolektyvizacija, dar buvo visko – ir duonos, ir mėsos. Jie šitai matė, todėl ir veržėsi pas mus, plūdo, kaip į jų, neva, išlaisvintą šalį. Ypač daug rusų pasilikdavo čia tuoj po karo arba grįžo čia baigę karinę tarnybą ir matę Lietuvą iš arti – čia tarnavę arba pražygiavę vejantis vokiečius. Pasiliko arba atvažiavo „padėti“ atkurti liaudies ūkį. Toks buvo jų moralinis savęs pasiteisinimas. Jie čia važiavo pakelta galva, kaip išvaduotojai. Tuo tarpu lietuviai karčiai juokavo, kad jie išvadavo mus nuo duonos ir lašinių. Bet jie apsimetė, kad negirdi tų mūsų pašaipų.
Čia prisimenu vieno savikritiško ruso, su kuriuo kartu gyvenome viešbutyje, žodžius: „Mus p..a, bet mes vis laikomės“. Maža to! Įsidrąsinę jie ėmė kalbėti, kad visa Lietuva esanti jų, tik lietuvių esą čia per daug. Todėl stengėsi jų sumažinti. Taip suintensyvėjo tarpukariu prasidėję lietuvių trėmimai į Sibirą. O jau Klaipėda, dažno jų nuomone, priklausanti Sovietų Sąjungai, kaip karo grobis, nes prieš prasidedant karui, ji priklausė Vokietijai, o ją nugalėjus ir šis miestas, kaip dalis Vokietijos, turėtų priklausyti Sovietų Sąjungai, t. y. jiems...
Todėl į ištuštėjusią Klaipėdą tuoj po karo, kaip ir į Kaliningrado sritį, ėmė plūsti rusai. Tada atvažiavus į Klaipėdą, atrodė, kad patekai į Rusiją – visur skambėjo tik rusų kalba. Jei norėjai ko paklausti, sakysime, kur koks autobusas važiuoja, turėjai kreiptis rusiškai. Bandysi kalbėti lietuviškai, atšaus: „Neponimaju!“ (Nesuprantu – liet.) Ir taip daug metų. Tiesa, dabar jau dažniau gali sulaukti ir lietuviško atsakymo, nors ir laužyta lietuvių kalba.
Tūkstančiai rusakalbių suplūdo ir į Visaginą, tada dar vadintą Sniečkumi, ir iki šiol didelė dalis dar gyvena, tik rusiškai tarp savęs bendrauja, galima sakyti, turi rusišką salelę.
Gal jų į Lietuvą būtų plūdę ir daugiau, jei ne partizanų kova, jei ne daug metų trukusi pogrindinė rezistencija. Rusai, matyt, žinojo, kad jie čia, švelniai kalbant, yra nelaukiami, laikomi okupantais, todėl į Lietuvą nesiveržė taip, kaip į Latviją ir Estiją, kur rezistencinė kova buvo silpnesnė.