Klajūnė iš knygų pasaulio
Parašiusi devynis romanus – iš viso 13 knygų – Shafak pasaulinėje literatūroje įsitvirtino kaip ryški kūrėja, paneigianti literatūroje mėgstamą rašytojų kategorizavimą. Jos pasakojimuose susipina istorija, geografija, politika, jie kupini tarpkultūrinės painiavos, kartų susisluoksniavimo ir lyčių problemų. Shafak taip pat yra populiari pranešėja, apžvalgininkė, meno šalininkė ir politologė.
Filosofo ir diplomatės duktė Shafak augo vienturtė ir kartu su motina dažnai kraustėsi ten, kur paskirdavo ambasada – tai į Madridą, tai į Amaną, – o suaugusi kurį laiką gyveno Londone, Arizonoje ir Stambule. Vaikystėje mergaitė nuo vienatvės slėpėsi knygų pasaulyje, o suaugusi daug keliavo ir godžiai gėrė į save naujas kultūras. Jos kūryboje dažna klajonių tema, atkurta istoriniame arba šiuolaikiniame kontekste, suartinanti skirtybių ribas ir suskambanti su išskirtiniu turkišku-persišku humoru.
„Aš ir esu klajūnė – savo siela, širdimi ir protu“, – sako rašytoja. – „Netikiu, kad privalome rinktis tarp gimtosios kultūros ir universalios pilietybės. Esu stambulietė, bet taip pat ir londonietė. Dalis manęs kilusi iš Artimųjų Rytų, kita dalis prisirišusi prie Balkanų ir Viduržemio jūros regiono. Savo idealais ir pasaulėžiūra esu europietė. Esu ir pasaulio pilietė. Visa tai – kartu.“
Šeimos santykiai
Kaip ir Louise Erdrich, Isabelė Allende ar Kamila Shamsie, Shafak tyrinėja žmogaus sielą per šeimos santykius ir kartų bendravimą. Romane „Garbė“ ji pasakoja apie dvi Toprakų giminės kartas, gimusias mažame kaimelyje prie Eufrato upės septintojo dešimtmečio pradžioje ir subrendusias pankiškame Londone. Peržengdama kartų ir žemynų ribas, Shafak įtaigiai pasakoja apie vienišo emigranto dalią ir dvasinį konfliktą, kurį išgyvena svetimoje kultūroje gimę vaikai.
„Mane visada stebina egzistuojančios gilios kultūrinės, socialinės ir intelektinės prarajos. O kur dar prarajos tarp kartų. Ir tarp lyčių. Jos man neduoda ramybės. Daugelis mūsų politinių problemų kyla iš šių supratimo spragų. Tada gelbsti istorijos, nes jos tiesia empatijos tiltus. Galbūt jos pačios ir neužpildo spragų, užtat padeda atkreipti į jas dėmesį, jas užčiuopti. Tuomet įmanoma peržengti tas tuščias erdves, pasiekti vienam kitą ir gal net šiek tiek suprasti. Jei netektume gebėjimo jausti empatiją, pasaulis taptų tamsia vieta.“
Tokios tuščios erdvės buvo peržengtos jos ryškiame ir drąsiame romane „Stambulo pavainikė“ (vertė Eglė Bielskytė, išleido ‘Tyto alba”, 2010), kurioje Shafak palietė armėnų genocido temą, suteikdama balsą pirmosios emigrantų kartos armėnų kilmės amerikietei, besikalbančiai su jauna turke. „Sufijai laiką suvokė ne kaip linijinį, bet kaip besisukantį ratą, kurio viduje yra kitas ratas, ir taip toliau. Kitaip tariant, praeitis niekur nedingsta. Ji ir toliau gyvena dabartyje. Privalome tai atminti – ne tam, kad įkalintume save praeityje, bet kad sukurtume geresnę ir taikesnę ateitį.“
Pavojingos pasekmės
Toks drąsus žingsnis į politinę erdvę tuo metu Stambule gyvenusiai rašytojai turėjo neigiamų pasekmių. 2006 metais pagal 301-ąjį Turkijoje galiojantį straipsnį Elif Shafak buvo apkaltinta – kaip ir Orhanas Pamukas keleriais metais anksčiau – „įžeidusi turkiškumą“. Vėliau kaltinimas buvo atšauktas, ir moteriai neteko trejų metų praleisti už grotų, tačiau ši patirtis parodė, kaip pavojinga būti menininku represinio režimo šalyje.
„Būti menininku Turkijoje reiškia nesibaigiančią kovą“, – teigia ji. – „Jei esi moteris, ta kova dar sunkesnė. Kolektyvizmo tradicijomis paremtoje patriarchalinėje visuomenėje rašytojai ir dailininkai stengiasi išsiplėšti nepriklausomą asmeninę erdvę. Švietimo sistema neskatina kūrybiškumo. Apskritai mūsų kultūra skirtumus laiko problemomis. Egzistuoja vienodumo ideologija, kurią aš laikau labai problematiška. Privalome priešintis bet kokiam emociniam nacionalizmui, nuskurdinančiam mus iki vienintelės priimtinos tapatybės.“
Dubline vykusiame Tarptautiniame literatūros festivalyje, kuris sutapo su armėnų genocido Turkijoje, rašytoja, paklausta, kaip jaučiasi prisimindama šią tautos tragediją, Shafak atsakė emocingai: „1915-ieji yra kraujuojanti mūsų sąžinės žaizda. Įvyko didžiulė tragedija, tačiau turkų visuomenė ilgą laiką keistai stengėsi ją nutylėti ar apsimesti, kad nieko nežino. Privalome suprasti, kalbėtis ir išklausyti kitą pusę. Turkija – kolektyvine amnezija serganti šalis. Mano tėvynėje viskas rašoma ant vandens, išskyrus architektūrą ir literatūrą. Bet aš manau, kad atmintis – tai atsakomybė.“
Romane „Mečetė sultono dukteriai“ Shafak architektūrą įprasmina kaip valstybingumo metaforą. Veiksmas vyksta XVI a. pradžioje Stambule, Osmanų imperijos apogėjuje – valdančiojo režimo žiaurumo fone gyvena ir dirba didis architektas Mimaras Sinanas, kurio mečetės, rūmai ir tiltai tebestovi dabartinėje Turkijoje.
„Rašyti apie istoriją – tai įžengti į dialogą su praeitimi. O dialogas su praeitimi – tai dar vienas būdas kalbėtis su dabartimi. Ypač Artimuosiuose Rytuose, kur didelė dalis šiuolaikinių problemų kyla iš praeities.“
Misticizmo priemaišos
Kartą paragavus Shafak kūrybos, sunku atsispirti pagundai pasinerti į ją visiškai. Jos stilius labai lengvas, bet jame maišosi ir mistika, ir filosofija, ir magiškasis realizmas, liudijantys autorės dvasingumą ir atjautą. Skiriamieji jos kūrybos bruožai – įtraukianti istorija ir aistringas pasakojimas.
„Esu visiškai nereliginga, bet mane domina dvasingumas, misticizmas, vidinės dvasinės kelionės. Būti žmogumi reiškia įkūnyti bent keletą konfliktuojančių, bet kartu egzistuojančių savasčių. Rašytojo darbas – nulupti visus tuos sluoksnius ir parodyti po jais plakančią širdį. Gyvename pasaulyje, kuriame gėris-blogis, grožis-bjaurumas, Vakarai-Rytai, modernumas-tradicijos, vyriškumas-moteriškumas atrodo savaime suprantamos priešybės. O aš jas bandau kvestionuoti. Noriu parodyti Rytus Vakaruose ir Vakarus Rytuose. Tikiu, kad mes, žmonės, galime savyje sutalpinti ir viena, ir kita. Galime svajoti daugiau nei viena kalba.“
Airių žurnalistė, leidėja, fotografė Helena Mulkerns
Naujas Elif Shafak romanas „Mečetė sultono dukteriai“ (iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, išleido “Tyto alba”) – tarsi meilės laiškas Stambului -- jį rašytoja paliko prieš septynerius metus, su dviem vaikais persikraustydama į Londoną. Knygos, kurią Shafak parašė angliškai, o vėliau tik prižiūrėjo vertimą į turkų kalbą, veiksmas rutuliojasi Osmanų imperijos epochoje, 1546-1632 metais. Romanas supažindina su didžiuoju imperijos architektu Mimaru Sinanu, jo istoriją pasakoja išgalvotas pameistrys, dramblio prižiūrėtojas Džahanas, dvylikos metų pabėgęs iš Goa nuo pikto patėvio. Džahanui sultono rūmuose lemta patirti daugybę nepaprastų nuotykių, rasti draugų, sutikti meilę ir tapti žymaus architekto mokiniu.
Elif Shafak sukūrė spalvingą pasakojimą apie kūrybos laisvę, mokslo kovą su fanatizmu, meilės ir ištikimybės susidūrimą su šiurkščia jėga.
Pasinėrus į daugiasluoksnį, daugiakultūrį rašytojos pasaulį, norisi nerti dar giliau. Bet E. Shafak skaudžiai sumokėjo už savo ryžtą peržengti kultūrines ir politines takoskyras.
