E. Ceausescu buvo geležiniu kumščiu 1965–1989 metais Rumunijai vadovavusio diktatoriaus Nicolae Ceausescu (1918–1989) žmona. Savo valdžios metais N. Ceausescu su žmona įvedė su šalies lyderiu siejamą asmenybės kultą, daug kuo primenantį Mao Zedongo, Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio despotizmą, rašoma portale thevintagenews.com.
Režimui įsigalėjus N. Ceausescu ne tik agitavo už įvestą asmenybės kultą, bet ir tapo jo auka. Didžiąją Rumunijos bendrojo vidaus produkto dalį jis išleido statydamasis rūmus – lig šiolei vieną iš didžiausių pasaulio pastatų, o apie jo sukurto saugumo aparato išplėtojimą byloja kad ir štai koks faktas – daugiau nei dešimt procentų šalies populiacijos buvo paversti informatoriais. Tai buvo būtina, siekiant įtvirtinti vadovo vykdytą režimą ir užsitikrinti jo tęstinumą, – tikrai ne dėl šalies interesų. Tie, kurie bandė priešintis N. Ceausescu, jo žmonai ir bendražygiams, dažnai tiesiog išnykdavo – atseit dėl šventos ramybės.
Šalia N. Ceausescu visada būdavo jo žmona – Elena. Ji įvedė dar vieną asmenybės kultą. Oficialiuose pranešimuose prezidento žmona būdavo įvardijama kaip „Tautos motina“. Vis dėlto nemažai rumunų ją vadino ir kitaip – kur kas mažiau savimeilę glostančiais vardais. Remiantis liudijimais, Elena Ceausescu buvo storžieviško charakterio, neblizgėjo intelektu, dažnai elgdavosi nesąžiningai ir ypač nerimavo dėl savo ne itin puikios išvaizdos.
Elena Ceausescu gimė valstiečių šeimoje ir nebaigė aukštojo mokslo. Kaip ir daugelis varguolių XX a. pradžioje, ji užsikrėtė komunizmo idėjomis, kaip darbo liaudžiai prieinama (ir galbūt vienintele) priemone pareikšti savo nuomonę apie šalies valdymą.
1939 metais Elena susipažino su Nicolae Ceausescu – anot visų vertinimų, daug labiau nei ji atsidavusiu komunistu. Nicolae, esą, ištiko meilė iš pirmo žvilgsnio. Daugelis rumunų ir istorikų mano, kad Elena nuo pat pradžių perėmė vadžias į savo rankas. 1947 metais pora susituokė. Tai buvo metas, kai sovietų pasėtos komunizmo idėjos su pagreičiu plito Rytų Europoje.
Maždaug po dviejų dešimtmečių Nicolae Ceausescu iškilo iki Rumunijos komunistų partijos viršūnėlių, o 1965 metais tapo partijos lyderiu. Dar po poros metų jis buvo išrinktas respublikos prezidentu.
Iš pradžių N. Ceausescu buvo ganėtinai populiari figūra. Pirmaisiais savo valdymo metais jis iš tiesų šiek tiek palengvino darbininkų dalią ir savaip vykdė užsienio politiką, nors daugelis Rytų Europoje užgimusių komunistinių režimų sekė Maskvos pavyzdžiu. Rumunijos piliečiai N. Ceausescu tada laikė žmogumi, nebijančiu užsitraukti Sovietų Sąjungos rūstybės, kad tik pagerintų savos šalies padėtį.
Vis dėlto su metais Ceausescu porą vis labiau viliojo turtas ir prabanga. Per 1977 metais kilusį šachtininkų streiką Komunistų partijos aparato atstovai pranešė darbininkams, kad Didysis vadas ir jo žmona uoliai galvoja, kaip išspręsti problemas, todėl ir negali su jais susitikti. Deja, iš tikrųjų abudu leido laiką savo kurorte prie Juodosios jūros, supami tarnų.
Keliaudama po pasaulį Elena ėmė vis labiau pavydėti to, ką turi kiti. Pabuvojusi Kinijoje, ji ėmė pavydėti galių Mao Zedongo žmonai Jiang Qing (galop įkalintai jos vyro priešų), o po viešnagės Filipinuose jai nedavė ramybės Imeldois Marcos (nuversta politikė) prabangus gyvenimo būdas ir puiki išvaizda.
Ilgainiui E. Ceausescu tuštybė pasiekė tokį lygį, kad ji ėmė drausti publikuoti nuotraukas, kuriose matomas jos profilis, o tos nuotraukos, kurios vis dėlto pasiekdavo visuomenės akis, būdavo gerokai padailinamos. Prezidento žmona gėdijosi didelės savo nosies, plataus pasturgalio ir prasčiokiškų bruožų.
Komunistams atėjus į valdžią, E. Ceausescu tapo Užsienio reikalų ministerijos sekretore, tik ne pačia geriausia. Tačiau nuo 1972 metų, kai jos vyras sustiprino savo pozicijas, jai buvo skiriami vis aukštesni postai vyriausybėje.
8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje E. Ceausescu buvo patikėta vis daugiau postų vyriausybėje ir Komunistų partijoje, o 9-ajame dešimtmetyje ji tapo pirmąja ministro pirmininko pavaduotoja. Tai reiškia, kad aukštesnes pareigas tada teužėmė jos vyras.
E. Ceausescu garsėjo kaip išskirtinai kerštinga asmenybė, kurios neprielankumo nenorėjo užsitraukti nė vienas. Tikrieji ir tariami jos priešai būdavo įdarbinami atokiausiuose šalies kampeliuose. Kai kurių laukdavo dar baisesnis likimas – gultas darbo stovykloje arba šautuvo vamzdis.
Ir ji, ir jos vyras šalį galop ėmė valdyti ne kaip komunistinę valstybę, o kaip asmenines valdas. Ne veltui Ceausescu šeima dažnai lyginama su mafija: jei tik pasitaikydavo proga užsidirbti pinigų, visi jie atitekdavo Ceausescu.
Elena pavydėjo ne tik už ją gražesnėms ir stilingesnėms moterims, bet ir visiems, labiau išsilavinusiems žmonėms. Gyvenimui einant į pabaigą jai vis dėlto pavyko gauti chemijos mokslų daktaro laipsnį ir jos pavardė puikavosi po daugelio mokslinių straipsnių antraštėmis. Tik iš tiesų ji paprasčiausiai papirko arba tiesiog privertė pažangius mokslininkus parašyti už ją ir disertaciją, ir visas publikacijas.
Tie, kurie atsisakė padaryti tokią paslaugą, niekada nebesulaukė paaukštinimo ir dirbo mokytojais gūdžiose provincijose. Nors tai, kad E. Ceausescu niekada savarankiškai nedirbo mokslinio darbo, buvo vieša paslaptis, niekas nei Rumunijoje, nei užsienyje, jai šito neprikišo – ji buvo galingiausio šalyje asmens žmona ir šituo viskas pasakyta.
E. Ceausescu vadovavo ne vienam mokslo reikalus tvarkiusiam valstybiniam departamentui. Kaip už šalies mokslą atsakingai biurokratei jai buvo priklijuota pravardė Codoi. Tai buvo nuoroda į netaisyklingai jos pačios tariamą cheminio junginio CO2 pavadinimą. Minėtina, kad „codoi“ – ne tik akronimas, bet ir rumuniškas žodis, reiškiantis „didelė uodega“.
Rumunija – viena iš paskutinių Rytų Europos šalių, per kurią nuvilnijo antikomunistinė banga. Tai įvyko 1989 metais. Kruvina revoliucija prasidėjo gruodį, o Kalėdų dieną Elena ir Nicolae Ceausescu po trumpo parodomojo teismo buvo sušaudyti.