„Atvažiavome treniruotis su narų automobiliu ir pasimokyti nardyti šalto oro sąlygomis“, – sako Tomas Kaminskas, kuris jau 12 metų dirba ugniagesiu gelbėtoju su naro specialybe. Jis, kaip ir kiti jo kolegos, nėra įprasti ugniagesiai – jie ne tik gesina gaisrus, bet ir gelbėja skęstančius, vandenyje ieško dingusių asmenų. Tomas atskleidžia profesijos subtilybes ir neslepia, kad šis darbas ne kiekvienam – ugniagesys naras turi būti pasirengęs bet kuriuo paros metu nerti į vandens gelmes ir apgraibomis ieškoti nuskendusio žmogaus.
– Kaip tapote ugniagesiu?
– Ugniagesiu tapau prieš 12 metų. Dirbo nemažai draugų, kurie pavadino, sako, ateik, pabandysi. Kadangi tuo metu mokiausi, ieškojau darbo, ugniagesio darbas mane žavėjo – pagalba žmonėms, įvairovė. Yra ir adrenalino, bet su juo reikia susitvarkyti, nes įvykiuose jis neduoda naudos. Vis tiek turi galvoti blaiviu protu ir galva, nes jeigu tave veikia adrenalinas, gali pridaryti įvairių klaidų per skubėjimą. Stengiesi spręsti tą įvykį su kuo mažesne žala – ar užgesinti gaisrą, ar surasti, išgelbėti žmogų. Tam ir vykdomos visokios treniruotės, mokymai – kad įgytume daugiau įgūdžių, žinių.
Ugniagesiu dirbu 12 metų, naru irgi tiek pat. Baigiau ugniagesių gelbėtojų mokyklą ir padirbęs du mėnesius išvažiavau į Klaipėdą mokytis naro specialybės.
– Kiek ugniagesys naras skiriasi nuo paprasto ugniagesio?
– Ugniagesys naras skiriasi tuo, kad jis atlieka daugiau funkcijų – gesina gaisrą, užgesinęs gaisrą tuo pačiu gali važiuoti ir atlikti darbus ant vandens arba po vandeniu. Aišku, daugiau treniruočių, žinių, kas liečia vandenį. Turi mokėti nardyti, būti pabaigęs specialus kursus ir turėti atitinkamas žinias.
– Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo savaitė?
– Mes dirbam kas ketvirtą parą, mūsų savaitė yra budėjimai po 24 valandas. Atvykus į darbą būna aptarimai, užduodami dienos darbai, paskui mokymai, treniruotės sporto salėje, galų gale budėjimas laukiant įvykių.
– Kaip dažnai važiuojate nardyti?
– Mums metus reikia surinkti 14 valandų pratybų, tai 2 kartus per mėnesį važiuojame treniruočių daryti. Reikia palaikyti narų fizinę formą, neprarasti įgūdžių – kaip apsirengti, kaip elgtis po vandeniu, atidirbinėjame signalus.
– Kiek per savaitę užgesinate gaisrų?
– Galima įvairiai pažiūrėti – gali būti kad bus vienas ar du, o gali būti ir dešimt. Neseniai, prieš kelis mėnesius, kai buvo vėtra, važinėjom visą parą – šalinom medžius nuo kelių, kai išvažiavom, perdavėm kitai pamainai. Negali nuspėti, kaip, kas, kur gali atsitikti ir ką reikės daryti.
– Kaip vasara atrodo narams?
– Buvo vasarą ir iškvietimų, ir skendo. Šiai dienai kadangi didelis gyvenimo tempas, tai žmonės šoka nuo tiltų, paskui mums tenka važiuoti ieškot jų. Darbo vasarą netrūko tikrai.
– Nuo ko pradedate ieškant žmogaus?
– Visų pirma turi susirinkti informaciją – kas matė paskutinį kartą, kur dingo, koks žmogus dingo, kiek metų, kurioje vietoje rasti kokie nors daiktai, ar nuo kranto paskendo ar iš valties iškrito, kur valtį paskutinį kartą matė. Tada išanalizavęs tą informaciją maždaug gali toje vietoje pradėti nardymo darbus, išžvalgyti dugną, surasti pamestus daiktus.
– Kokiomis priemonėmis ieškote?
– Turim sonarus, galim su įranga ieškoti, bet sonaras nepaims žmogaus, teks nerti patiems ir paimti jį. Jeigu nėra tikslios informacijos kur nuskendo, tai iš pradžių žiūrim iš valties su sonaru, kai užfiksuojame įtartinus objektus, tada neriame.
– Koks yra matomumas Lietuvos telkiniuose?
– Labai įvairus – dabar ruduo, vanduo skaidrėja, dumbliai nusėda ant dugno, matomumas gali būti nuo metro iki pusantro metro. Priklauso ir nuo telkinio – čia, Kauno mariose, apie pusantro metro matomumas, o karjere gali būti ir daugiau. Vasarą irgi priklauso nuo vietos, jeigu šaltiniuota, ten gali būti ir pusė metro, ir dvidešimt centimetrų. Tad dažniausiai narų darbas vyksta apgraibomis. Jeigu žmogus nuskęsta, jis iš pradžių guli ant dugno, o jeigu pakyla, tada jau visi mato.
– Esate ne robotai – koks jausmas po vandeniu ieškoti nuskendusio žmogaus?
– Tas jausmas tuo momentu, kai atsitrenki žmogų, tikrai nėra labai malonus. Bet turi susitvarkyti su savo psichologija, savo būsena, nusiraminti ir paprasčiausiai suprasti, kad atlieki savo darbą, vis tiek kažkas turi jį padaryti. Tas pirmas momentas, kai atsitrenki ten į žmogų, sukyla adrenalinas, paskui nusiramini ir iškeli į viršų.
– Ar galvojate apie tai grįžus namo?
– Stengiuosi kuo mažiau galvoti, užsiimu kitom veiklom, nes jeigu pradedi labai daug galvoti, tai apsunkina tau darbą.
– Koks jausmas ištraukti nuskendusį žmogų?
– Ištraukus nuskendusį žmogų ateina palengvėjimo jausmas, kad surandi tą žmogų artimiesiems, kad jie galės ramiai palaidoti. Tai reiškia atliktą darbą, nes mūsų užduotis yra surasti. Stengiamės tai padaryti kuo greičiau, kad tas žmogus negulėtų ant dugno. Atsitiko, kaip atsitiko, nelaimė, bet artimieji nori surasti kūną ir atsisveikinti su juo.
– Kokie iškvietimai yra patys sunkiausi?
– Buvo tokių tikrai ne vienas. Vienas gaisras buvo tikrai labai karštas, kad reikėjo ant savęs piltis vandenį, nes karštis buvo nežmoniškas. Jau lydėsi net mūsų apranga, kuri apsaugo nuo ugnies, yra nedegi, bet plastikiniai šalmai lydosi nuo karščio. Tada piliesi vandenį ant savęs ir tas vanduo praktiškai iškart išgaruoja – tokia aukšta temperatūra. Iš gelbėjimo ant vandens, buvo ne vienas įvykis, kur teko nemažai bėgti ledu ir laužyti ledą iki nukentėjusiųjų. Sunku ir nėrimas po ledu.
– Koks jausmas būti degančiame pastate?
– Tuo momentu galvoji kaip išlikti gyvu – žiūri, kas gali užkristi ant tavęs, įsivertini atsitraukimo kelius, jeigu gaisras išplistų, prižiūri kolegas. Visada turi galvoti, nes gaisro metu situacija pastoviai keičiasi.
– Kaip atrodo momentas, kai užgesinate gaisrą?
– Užgesinus gaisrą lieka tvarkymo darbai. Ugniagesiai atvažiuoja švariomis mašinomis, tvarkingai sudėta įranga, todėl reikia viską susikrauti, išsiplauti, pasiruošti kitam įvykiui.
Ateina ramybės jausmas. Darbą padarei – laukia kiti darbai, ir vėl viskas iš naujo.
– Kokios žmonių reakcijos?
– Įvairių būna – vieni labai pergyvena, kiti nesivaldo streso būsenoje, kai kuriems ir medikų pagalbos reikia. Jeigu rimtas iškvietimas, kartu su mumis važiuoja ir medikai.
– Kas labiausiai patinka šiame darbe?
– Patinka, nes galiu padėti žmonėms, realizuoti save. Praeitą kartą važiuodami į treniruotę pamatėm merginą su nuleistu ratu – sustojom, pakeitėm ratą. Šiai dienai turbūt mažai žmonių, kurie sustoja padėti kitiems kelyje. Atsiranda tokių, bet gyvenimo tempas didelis, visi kažkur skuba, lekia, niekas negaišta savo laiko dėl svetimų problemų. Padedame ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams – kartą iš medžio nukėlėme į žvejybinį valą įsipainiojusią varną.
– Kokie iškvietimai Jums labiausiai patinka?
– Aš nemažai nardau, tai man labiausiai patinka tai, kas susiję su gelbėjimu ant vandens.
– Kokie žmonės gali dirbti šį darbą?
– Tikrai ne visi. Buvo ir mūsų kolegų, kurie neilgai pabuvo narais. Nusileidus po vandeniu, pasilieki vienas su savimi – ten tylu, ramu, su tuo ne visi susitvarko. Stengiamės palaikyti vienas kitą, įsigiliname į vienas kito problemas – kalbamės. Kaip išspręsti, kur ieškoti pagalbos, jeigu reikia.
– Kokios svarbiausios savybės ugniagesiui narui?
– Turi nebijoti uždarų patalpų, turėti gerą fizinę formą. Naras po vandeniu turi neskubėti, nelėkti išdegusiomis akimis – kiekvieną savo sprendimą turi apgalvoti ir darbą daryti lėtai.
– Dėkoju už pokalbį.
