Savamokslės žemės ūkio veiklos šlovinimas, visas peraugusių cukinijų, padaužytų baklažanų, rūgščių pusiau sulaukėjusių obuolių ir serbentų vežiojimas ratais, kvadratais ir zigzagais po gimines, draugus ir artimuosius (kuriems tų gėrybių nereikia ir jie ima tik iš nenoro veltis į kasmetinius konfliktus su kristalizuotais ir susicukravusiais praeities prietaruose vyresnio amžiaus giminaičiais), visa tai liudija apie pirmykštį, atavistinį lietuvių būdą – bet bulviakasis permuša viską.
Čia jums ne giesmės apie tai, koks nuostabus ir neprilygstamas džiaugsmas yra savas agrastas nuo krūmo ir savas agurkas, mmm, tik ką nuskintas, su savu stebuklingu dėdės Vaclovo medučiu – žinoma, tie agrastai, agurkai ir medus yra tokie patys geri, kaip ūkininko siūlomi turgelyje. Čia jums ne tas mitas apie dievišką palaimą basom lakstyti po rasotą žolę, kurio niekada nesuprasiu, nes ne tam žmogus nuėjo civilizacijos kelią, kad braidytų, kaip laukinės genties atstovas, po visokias usnis, stiebus ir karvašūdžius, kai yra batai ir takeliai.