„Pastaruoju metu taip noriu pabūti viena, bet niekaip nepavyksta šito noro išpildyti. Vėl planuoju koncertuoti. Dėl savo amžiaus jaučiu ir fizinį nuovargį. Manęs paklausia, kaip gyvenu, o aš atsakau, kad neturiu laiko gyventi“, – pasakoja lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė.
– Ką tik praūžė Joninės. Papasakokite, kaip jaunystėje švęsdavote šią šventę?
– Mano amžiną atilsį tėvukas buvo Jonas. Kaime, išaušus Joninių rytui, kaimynai ar giminaičiai visada mūsų duris apipindavo vainiku iš melsvų gėlių. Vyrai prie Ančios darydavo gramulį ir dainuodavo: „O pavasari malonus...“ Tuo metu tai buvo pagrindinė daina apie Jonines. Kartais užkurdavo ir laužą.
Sueidavo šeimyna, pasišnekėdavo ir dainuodavo. Nesvarbu, kokias dainas, bet visada dainuodavo. Dabar jau niekas nebedainuoja. Užsisako muzikantus, sumoka ir nori, kad juos linksmintų. Šiais metais nesiruošiu švęsti Joninių, jau seniai to nedarau. Neturiu tam sveikatos. Paminėsime dukros gimtadienį kartu su šeima. Vėliau jaunimas važiuos švęsti ir anūkus kartu vešis, nes jiems tai – didelis džiaugsmas. Mes su vyru būsime namuose.
– Kaip turėtų atrodyti tikra šventė?
– Viešo švenčių minėjimo tradicija atėjusi iš sovietmečio. Dažniausiai pastatoma scena, dainuoja tie patys dainininkai, todėl ir visos šventės ima atrodyti vienodos. Bet tai nėra tikra šventė, tai – paprasčiausias koncertas.
Žmonės nebemini svarbių progų drauge su šeima. Gal nebenori. Aš uždrausčiau visas viešas šventes, kad žmonės susirinktų namuose, prie stalo pasikalbėtų apie save ir artimuosius, pabūtų kartu.
Kalbant apie alkoholio vartojimą, atsimenu, kad Rasų šventės metu į kaimą atvažiuodavo prekeiviai su alkoholiu, bet organizatoriai juos išvarydavo. Tačiau žmonės vis tiek atsinešdavo degtinės. Pavyzdžiui, praėjusį šeštadienį mano tėviškė, Kapčiamiestis, minėjo 500 metų jubiliejų, bet alkoholio nebuvo. Meras pasistengė, kad per šventes juo nebūtų galima prekiauti.
– Pastaraisiais metais daug sirgote. Ar tokia patirtis pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą?
– Gydytojai kartą man yra pasakę: niekada neklausk kodėl, nepyk ir nepervark. Trys auksinės taisyklės ir būsi sveikas. Aš šių patarimų stengiuosi laikytis. Manyčiau, kad reikia gyventi taip, kaip tau atrodo geriausiai. Būtina mylėti tai, ką darai.
– Kokias gyvenimo akimirkas vertinate labiausiai?
– Pamenu, kai Kapčiamiestyje kartu su grupe „Saulės kliošas“ sudainavau paskutinę dainą, o žmonės ėmė prašyti pakartoti. Ko gero, tai ir yra pats didžiausias komplimentas. Juokiuosi, kad dar ne viskas prarasta. Visi nuolat kartoja, kad niekas lietuvių kalbos nesupranta. Tačiau mane tai suprato, kai turėjau koncertą, apie kurį gali pasvajoti bet kuris geras muzikantas.
Niujorke yra Pasaulio muzikos institutas, kurio kvietimu aš turėjau solinį koncertą Brodvėjuje. Po to laikraštis „The New York Times“ parašė labai gražų straipsnį apie mane ir nuotrauką įdėjo. Manęs paklausyti susirinko tiek daug žmonių, jog visi net į salę netilpo. Didžiulėmis raidėmis buvo užrašyta – lietuvių dainos karalienė Veronika Povilionienė.
Gal reikia tiesiog labai norėti ir džiaugtis tuo, ką tau davė Dievas, ką turi ir ką gali parodyti. Muzikoje kalbos praktiškai nereikia, todėl galiu susišnekėti kitaip. Yra daug kalbų, kurių niekas nesupranta, bet ne tai svarbiausia.
– Sakote, kad šiuolaikinė visuomenė nevertina lietuvių kalbos. Manote, kad esame praradę meilę tėvynei?
– Nežinau, kodėl žmonės taip niekina savo šaknis. Jauni žmonės ypač save plaka kartodami, kad mes, lietuviai, vargani. Buvome tokia didelė tauta, bet dabar kažkodėl gėdijamės rašyti savo vardą. Man visai negėda, jei galėčiau valstybės pavadinimą rašyčiau ant kiekvieno kampo ir visur plazdėtų vėliavos. Pas mus kieme vėliava kabo jau daugelį metų.
Man keista, kad jaunimą taip sunku įtikinti nenuvertinti savo šalies. Mokykla to nemoko, tėvai taip pat. Daugelis pamiršta, kad be savo teisių turime dar ir pareigas. Didelį pareigos jausmą parsivežiau iš Amerikos, į kurią nuvykau iškart po nepriklausomybės atgavimo. Pamačiau, kaip kiekvieni tėvai iš senosios emigracijos kartos turėjo didžiulį pareigos jausmą.
Šeštadieniais jie veždavo vaikus į lietuviškas mokyklas. Net nekildavo mintis, kad gali būti kitaip. Sovietmetis pakeitė žmones. Jie nebesako teisybės vienas kitam: sovietmečiu vienaip galvojo, kitaip kalbėjo, o elgėsi dar kitaip. Tėvynė dabar niekam nerūpi.
– Šiuo metu turite daug veiklos. O kaip poilsis, ar jam turite laiko?
– Niekada gyvenime nemėgau didmiesčių, triukšmo. Man nepatinka tranki muzika ir aukšti garsai. Pastaruoju metu taip noriu pabūti viena, bet niekaip nepavyksta šito noro išpildyti. Vėl planuoju koncertuoti. Dėl savo amžiaus jaučiu ir fizinį nuovargį. Manęs paklausia, kaip gyvenu, o aš atsakau, kad neturiu laiko gyventi.
Jaučiuosi kaip užburtame rate. Jaunystėje dar buvo džiaugsmo, o dabar jau norisi būti vienai. Svajoju apie laiką namuose be jokių rūpesčių. Noriu žinoti, kad po valandos niekas neateis ir neteks kur nors keliauti, neturėsiu jokio koncerto. Šiuo metu sudėtinga pabėgti nuo kasdienybės darbų. Kita vertus, jaučiu, kad gyvenu.