Vos išgirdę Šekspyro pavardę pagalvojame apie „Hamletą“ ar „Romeo ir Džuljeta“. Puikiai žinome kūrinius, tačiau žinios apie didžiausio pasaulio rašytojo gyvenimą apsiriboja vos keliais faktais.
Ar Šekspyro santuoka buvo laiminga? O gal širdį atveriančius meilės sonetus jis rašė paslaptingai meilužei?.. Kas buvo jo geriausias draugas ir kam atiteko palikimas?.. Į šiuos ir kitus klausimus atsako kruopščiai pagrįsta Šekspyro biografija (Sofoklis, 2015), patraukli turtinga kalba, pašmaikštavimais ir ironija.
Knygos autorius Anthony Burgessas, išgarsėjęs romanu „Prisukamas apelsinas“, rėmėsi gausiais istoriniais, literatūriniais ir statistiniais šaltiniais, teatro meno faktais. Jis veda skaitytoją per tas vietas, kur Šekspyras augo ir mokėsi, gyveno ir kūrė; pasakoja apie to meto istorinius ir politinius įvykius, turėjusius įtakos kvapą gniaužiančiai rašytojo kūrybai, kuria net ir prabėgus 400 metų vis dar nepaliaujame žavėtis.
****************
VEDYBOS
Šekspyro vedybos, kurios, mūsų manymu, įvyko dėl Anos nėštumo ir spaudžiant dviem jų teisėtumą laidavusiems Vorikšyro ūkininkams, turi kažkokią paslaptį. Dieną prieš tą laidavimą, kuris gerai dokumentuotas, vedybų leidimas buvo išduotas kažkokiam Viljamui Šakspyrui ir kažkokiai Anai Veitli iš Templ Graftono. Jis aiškiai įrašytas Vusterio vyskupijos metrikų knygoje. Mažai kam kyla abejonė, kad šis Šakspyras – tai Anos Hatavėj Šagspyras, tačiau kai kurie suabejojo, ar buvo tokia Ana Veitli, ir, žinodami Tiudorų laikų raštininkų ortografines fantazijas, tvirtino, kad „Veitli“ – tik smarkiai pakitęs „Hatavėj“ variantas. Betgi Ana Hatavėj kilusi iš Šoterio, o ne iš Templ Graftono, ir jokios gudrybės, geografinės ar ortografinės, negali pakeisti vienos vietos kita. Abu kaimai yra į vakarus nuo Statfordo, bet jei Šoteris įsilietų į kokią didesnę gyvenvietę, tai būtų Stratfordas, o ne Templ Graftonas. Jau seniai taip ir atsitiko, ir dabar Šoteris tėra tik Stratfordo priemiestis. Templ Graftonas stovi atokiai, susilieti jam trukdo trigubas Bintono, Dodvelo ir Dreitono barjeras.
Yra pagrindo manyti, kad Vilis norėjo vesti merginą, vardu Ana Veitli. Ši pavardė gan paplitusi vidurio Anglijoje, ja netgi vadinamas aukštos klasės viešbutis Hors Fere, prie Banberio. Gal jos tėvas draugavo su Džonu Šekspyru, gal pigiai pardavinėjo ožkų odą – visokių yra priežasčių, dėl kurių Šekspyrai ir Veitliai arba jų santuokinio amžiaus vaikai galėjo susidraugauti. Siuntinėjamas pirkti odos į Templ Graftoną, Vilis galėjo susižavėti dailia dukra, meilia kaip gulbė ir baikščia kaip stirna. Jam buvo aštuoniolika – toks amžius, kai greitai įsimylima. Šiek tiek pažindamas merginas, jis galėjo nuspręsti, kad tai tikras daiktas. Turbūt tai buvo visai kitoks jausmas, nei tas, kurį jautė panelei Hatavėj iš Šoterio.
Bet kodėl, ketindamas vesti Aną Veitli, jis taip įkliuvo, kad turėjo vesti kitą Aną? Man rodos todėl, kad pagal tiesmuką, bet patogų aiškinimą, būdingą pamokomoms istorijoms senuose moterų žurnaluose, prie vienos jį traukė meilė, o prie kitos – geismas. Mano nuomone, paranku įsivaizduoti, kad pirmąkart jis lytiškai santykiavo su Ana Hatavėj 1582 metų pavasarį, tikriausiai gegužės šventės smagybių įkarštyje. Pažino ją turbūt kiek anksčiau, tačiau amžiaus skirtumas tarp jų, jam dar nepradėjus vyriškėti, buvo pernelyg didelis, kad leistų lytiškai suartėti. Juos skyrė aštuoneri metai: vedybų metu Ana buvo dvidešimt šešerių, o Vilis aštuoniolikos. Jos tėvas, miręs 1581 metais, ūkininkavo Šoteryje, o namai, dabar žinomi kaip Anos Hatavėj pirkia, iš tikrųjų vadinosi Hjulendo ūkiu.
Ričardas Hatavėjus testamentu įpareigojo sūnų ir įpėdinį Bartolomėją atsikelti į ūkį ir valdyti jį našlės vardu. Ta našlė buvo ne Anos motina, o Ričardo antroji žmona, taigi Ana pasijuto gyvenanti namuose, pilnuose pusgenčių: ji turėjo tris įbrolius, o praėjus trims mėnesiams po Bartolomėjo atsikėlimo ir brolienę (mat Bartolomėjas dabar taip praturtėjo, kad galėjo vesti), kuri tikriausiai laikė save ūkio šeimininke. Kadangi paveldėtoja buvo Ričardo Hatavėjaus našlė, Ana neturėjo jokių realių teisių, tačiau darbo turbūt turėjo – gal sukosi pieninėje. Dvidešimt šešerių metų, jau praleidusi įprastą tekybos amžių, ji, matyt, gerokai sunerimo ir ėmė skubiai ieškotis vyro, kad nereikėtų klausytis prie vakarienės stalo kandžių pastabų dėl užsitęsusios senmergystės.
Kaipgi rasti vyrą? Vienas būdas – tapti apvaisintai žmogaus, kuris, padaręs tą nepadorų darbą, vėliau bus priverstas, galbūt skatinamas grasinimų ar įbesto nugaron šautuvo, atlikti ir padorų. Vilio poema „Venera ir Adonis“ pasakoja, kaip senstanti deivė meilinasi gražiam jaunikaičiui, kuris dar nesubrendęs meilei. Jam labiau patinka medžioti: poemos kūrėjas turbūt šiek tiek pasismagino dviprasmybe, kylančia iš priešingų žodžio „venery“ reikšmių. Venera, iškalbi, žaisminga, labai atkakli, tačiau kvailas berniokas raukydamasis atmeta jos siūlomas gėrybes. Jis nulekia paskui šerną, o šernas, kaip pritinka šernui, mirtinai jį nusmeigia. Venera rauda, iš dalies gailėdama savęs: to nuostabaus sudarkyto kūno ji nebegali suvedžioti. Bet Viliui-Adoniui, be abejo, labiau patiko nemedžioklinė žodžio „venery“ reikšmė, tad Venerai-Anai turbūt neilgai reikėjo gražbyliauti. Ir, nors jis pamėgino vesti kitą, ji nugalėjo be gražbylysčių. Kaip sako Stivenas Dedalas kad ir kas turėtų jos Vilį, Ana pasieks savo.
Manau, kad Vilis (o jis tikriausiai buvo meilus berniukas – kaštoniniai plaukai, lipšnios akys, miklus liežuvis, lotyniški posakiai), paragavęs Anos kūno pavasarį, nesiskubino grįžti į Šoterį vėl jo ragauti vasaros pradžioje. Gal Ana jau buvo prasitarusi apie meilės bendroje lovoje privalumus – nei karvės nesiglausto, nei ražienos neduria – ir žodis „vedybos“ išgąsdino Vilį, kaip išgąsdintų bet kurį kitą jaunuolį. Tačiau – likimo ironija! – jis įsimylėjo jaunesnę Aną ir pats ėmė kalbėti apie vedybas. Ši Ana buvo tyra, nežaisminga ir neįkyri, ir jos šeima, matyt, nė girdėti nenorėjo apie vedybinį gyvenimą iškart po sužadėtuvių. Arba šventosios vedybų apeigos, arba nieko. Vilis, beveik platoniškai meilinęsis jai per ilgą 1582 metų vasarą, pajuto smarkiai mygant savo paties geismą ar potraukį. Užuot prievartavęs tą skaisčią gėlytę – neįsivaizduojamas dalykas! – jis, tikriausiai savo nuostabai, vėl atsirado Šoteryje. Adonis medžiojo Venerą. Goslios aistros protrūkis rugpjūčio laukuose tebuvo tik lengvinamasis vaistas (taip, matyt, išvedžiojo kazuistinis jo protas), tik priemonė išsaugoti tyrą meilę tai kitai Anai, kol jos ir jo tėvai palaimins Himenėjo ryšius. Po šio rugpjūčio susitikimo Ana Hatavėj pastojo.
Turėjo praeiti dar du šimtmečiai, iki daktaras Kondomas savo išradimu apdovanojo anglų vyrus; ištvirkauti buvo rizikinga. Tačiau kaimo palaidūnai turėjo liaudiškų kontraceptinių priemonių, įskaitant Onano nuodėmę, tad gegužinės paleistuvystės nebūtinai duodavo vaisių kitais metais. Bet Viliui nepasisekė, o gal jis buvo neatsargus ar pernelyg jaudrus tą rugpjūčio dieną.
Du Vorikšyro ūkininkai, laidavę Vusteryje 1582 metų lapkričio 28 dieną, – ponai Falkas Sandelsas ir Džonas Ričardsonas – buvo, matyt, velionio Ričardo Hatavėjaus draugai, po jo mirties rūpinęsi jo dukra. Įsivaizduoju, kaip jie šoko ant Vilio, kai paaiškėjo, kad Ana nėščia, kaip liepė būti vyrui ir pasielgti kaip pridera. Turbūt pagrįstai, nors ir neriteriškai Vilis atsakė, kad jeigu ji buvo palaida su juo, tai galėjo būti palaida ir su kitais. Abiem vyrams tai nepatiko, ir jie, ko gero, pagrasino jam kietais ūkininkų kumščiais. Atėjus lapkričiui, Viliui, matyt, švietėsi priverstinių vedybų perspektyva, vadinasi, reikėjo įtikinti Veitlius ir savo paties šeimą, kad jam ir nekaltajai Anai būtina susituokti iškart. Kodėl iškart? Nagi todėl, kad nuo gruodžio antros iki sausio antros tuoktis buvo galima tik su specialiu leidimu, kuris brangiai kainavo – tai susiję su bažnyčios požiūriu į adventą. Toks pat siutinantis bažnyčios veto galiojo nuo sausio dvidešimt septintos iki balandžio septintos. Taigi pasitaupykime ir iškelkime vestuves neprasidėjus adventui. Gerai sakai, berniuk, eik ir užsiregistruok. Šitaip atsiranda lapkričio dvidešimt septintosios įrašas Vusterio metrikų knygoje.
Kaip tik tuo metu atlėkė Sandelsas ir Ričardsonas su neįtikėtina keturiasdešimties svarų įmoka – dideliais pinigais tiems laikams, jų beveik būtų užtekę nupirkti Naujuosius Namus, gražiausią Stratfordo pastatą – tam, kad apdraustų Vusterio vyskupą ir jo sėbrus, jei kas mėgintų bylinėtis dėl specialaus leidimo santuokai tarp šio vyro Šekspyro ir Anos, kuri droviai ir melagingai įregistruota kaip „mergaitė“. Ta įmoka buvo garantija, kad nėra kliūčių santuokai galioti pagal įstatymą: nė vienas nebuvo anksčiau vedęs, taip pat nėra artimi giminės. Specialus leidimas reiškė, kad užsakai bus skelbiami tik du kartus, o ne tris kaip paprastai. Per stiprius ir įtakingus draugus Ana parodė, kad moka pasiekti savo.
Anoji Ana ir abiejų tėvai, matyt, sužinojo visa tai. Vilis merginai (vargu ar merginai) padarė vaiką ir bando išvengti bausmės. Karčiai nusižeminęs, Vilis pasiduoda ir eina ant ešafoto, tai yra į vestuvinę lovą. Jam primetamas garbingo krikščionio džentelmeno vaidmuo. Toks dokumentų faktų aiškinimas įtikina, bet nė vienam Šekspyro gerbėjui nebūtina jį priimti. Gali būti ir taip, kad Viljamas Šekspyras, įrašytas į vyskupijos knygą 1528 metų lapkričio 27 dieną, nėra tas pats žmogus, kuris vėliau rašė pjeses. Vorikšyro Šekspyrai išmirė, tačiau Tiudorų laikais jų galėjo ten būti devynios galybės. Kitos dienos įrašo Šagspyras yra, be abejo, mūsų Šekspyras. Šis sutapimas paguodžia tuos, kurie nori, kad Vilio gyvenimo kelias prasidėtų taip pat buržuaziškai padoriai, kaip ir pasibaigė. Tačiau man kartu su kitais, tokiais kaip Frenkas Harisas, tebūnie leidžiama manyti, kad Vilis buvo priverstas vesti moterį, kurios iš tikrųjų nemylėjo, ir kad tos be meilės vedybos – viena iš priežasčių, kodėl jis paliko Stratfordą ir pradėjo naują gyvenimą Londone.
