Ilgas distancijas įveikti įpratęs triatlonininkas pripažįsta – žmogus gali peržengti savo nustatytas ribas, tačiau savęs kankinimas neatneš nei laimės, nei gerų rezultatų.
- Užbaigėte penkerius metus trukusį projektą „Vanduo – tai gyvybė“, sakykite ką pavyko nuveikti per tą laiką, ar esate patenkintas projekto rezultatais?
Šio projekto tikslas buvo perplaukti po vieną didžiausią aukščiausiai esantį gėlavandenį ežerą skirtinguose kontinentuose. Plaukdamas norėjau atkreipti dėmesį, jog vanduo yra labai svarbus mūsų gyvenime, o pasirinktų regionų vandens telkiniai ateityje bus svarbūs visai žmonijai, ne tik ten gyvenantiems. Ekologija domiuosi nuo pat vaikystės.
Šis projektas pasisekė tikrai labai gerai, nešiau žinią ne tik apie vandenį, kaip gyvybės šaltinį, bet ir turėjau galimybę skleisti informaciją apie Lietuvą. Dalis žmonių, kuriuos sutikau, anksčiau net nežinojo, kur yra Lietuva. Tuo tarpu projekto metu aplankytuose kraštuose sulaukiau nemažai vietos žiniasklaidos dėmesio. Afrikoje buvau pakviestas į populiarią televizijos laidą, kurios metu pasakojau apie mūsų šalį. Ypatingo dėmesio sulaukė plaukimas Baikalo ežere, Rusijoje. Šis etapas buvo labai svarbus – nes Baikalo ežeras sudaro 20 proc. mūsų pasaulio gėlo vandens. Be to, šis plaukimas buvo skirtas lietuvių tautos trėmimo septyniasdešimtmečiui paminėti.
Kitus plaukimus skyriau Lietuvos tūkstantmečiui, Žalgirio mūšio šešių šimtų metų jubiliejui.
- Projekto metu ne kartą teko plaukti net keliolika valandų vandenyje, kurio temperatūra siekdavo vos kelis laipsnius šilumos. Kaip Jums pavyksta išvengti peršalimų tokiomis sąlygomis?
Baikalo ežere vandens temperatūra siekia vos 4-6 laipsnius šilumos, o plaukti teko net septyniolika valandų. Kaip man pavyko?.. Šito reikėtų klausti mokslininkų, jie galbūt galėtų paaiškinti, kaip organizmas sugeba prisitaikyti prie tokių sąlygų. Tačiau laikausi nuomonės, jog nieko negali atsitikti, jei ką nors darai iš širdies, ne dėl dėmesio ar uždarbio, o dėl idėjos – vandens. Antra vertus, tokiam iššūkiui reikia pasiruošti, būtina grūdintis, „suimti save į rankas“.
Nepatyrusiam sportininkui toks plaukimas būtų per sudėtingas. Tik nuo mažens „vandenyje gyvenantis“ žmogus gali ryžtis tokiam žingsniui. Be psichologinio pasiruošimo būtinas ir fizinis. Žmonės kartais mąsto, jog perplaukti keliasdešimt kilometrų yra paprasta, tačiau taip nėra. Reikalingos ilgos, mėnesius trunkančios treniruotės.
- Panašu, jog dideli fiziniai krūviai Jums tapo įprasti, juk esate žmogus, greičiausiai per žmonijos istoriją įveikęs ilgiausią pasaulyje triatlono trasą. Iš kur toks noras siekti rekordų?
Jaunystėje pradėjau ieškoti savo ribos – svarsčiau, kiek daugiausiai galiu padaryti. Manau, visi ką nors pasiekę, nori pasižiūrėti, ar jiems pavyktų nuveikti dar daugiau. Nubėgęs vieną kilometrą pradedi mąstyti, o ar galiu du, penkis, dešimt... Atėjo momentas, kai supratau, jog anksčiau nustatytas ribas galiu peržengti ir paklaustas, kiek galiu, atsakydavau: „O kiek reikia?“.
Kartais labai anksti sportuoti pradėję žmonės, daug dirba ir net iškovoja tarptautinių čempionatų medalius, tačiau po kurio laiko pervargsta, jiems tampa nebeįdomu. Tuo tarpu aš vienu metu padariau pertrauką ir sportuoti vėl pradėjau suvokęs, kad man to trūksta lyg oro. Mes, sporto žmonės, gauname tam tikrą adrenalino dozę, kuri ir verčia mus judėti pirmyn. Tas noras tampa kaip narkotikas, o kai dar atsiranda prasmė – mano atveju ekologija - tampa dar įdomiau.
- Ir sustoti dar tikrai neketinate..
Planų turiu dar ne vieneriems metams. Iki šiol aplankiau penkis kontinentus, tačiau dar nebuvau Antarktidoje. Kodėl gi nenuvykus ten? Be to, Baikalas nebuvo aukščiausiai esantis ežeras Azijoje, toks yra Tibete, todėl ateityje planuoju perplaukti ir šį. Dar manęs laukia kol kas neįveiktas Lamanšas – kilometrų nedaug, tačiau iki šiol šią idėją vis atidėliojau. Vėliau, manau, ateis upių eilė. Nemunu jau esu plaukęs, bet yra Dunojus, kitos didelės upės – juk tai irgi gėlas vanduo, gyvybės šaltinis.
Kelionių įspūdžius šiuo metu bandau sudėti į knygą. Tai bus nuotraukų rinkinys, pasakojantis apie perplaktus ežerus, aplankytus kraštus, sutiktus žmones. Neatsisakau idėjos ateityje išleisti kitokio pobūdžio knygą - atmintinę jaunimui, kurioje daug minčių apie gyvenimą, tikėjimą.
- Jūsų galvoje kirba tikrai daug planų, tačiau prieš beveik penkiolika metų vos neatsisveikinote su sportu...
Tuo metu turėjau rimtų sveikatos problemų. Inkstai, kurie mūsų organizme atsako už visų kenksmingų medžiagų pašalinimą, dėl per didelio fizinio krūvio ir laiku nepadarytos pauzės nustojo tinkamai funkcionuoti. Prireikė dializės, gydymo, pasekmės buvo tikrai liūdnos. Kai atgavau jėgas ir vėl norėjau plaukti, gydytojų konsiliumas man leido tik su sąlyga, jog būsiu labai atsargus. Viskas praėjo sėkmingai, tačiau pastebėjau, jog mano galimybės kiek sumažėjo. Po ligos įveikiau Baltijos jūrą, ežerus, todėl galiu pasakyti, jog dabar jaučiuosi labai gerai.
Šis įvykis man priminė tiesą, kurią žinojau ir vadovavausi anksčiau - visada jausdavau, kada privalu sustoti. Tą kartą nujaučiau, kad gali būti blogai, tačiau nepaklausiau savęs, nenutraukiau varžybų ir galiausiai atsidūriau ligoninėje. Dabar, jei tik jaučiu, kad laikas pailsėti, iš karto sustoju.
- Kitiems irgi ne kartą patarėte, jog norėdami būti sveiki, negali savęs prievartauti.
Tikrai taip. Tarkime, jeigu žmogus nusprendžia nevalgyti mėsos, tačiau dėl to tampa nelaimingas, geriau to nedaryti. Tuo tarpu, jei maitindamasis daržovėmis jis jaučiasi gerai, nėra suirzęs, ir jo sveikata bus geresnė.
Jokiu būdu sveikatos negerina veiksmai atliekami per prievartą. Sakoma, jog sveika yra rytais pabėgioti, tačiau jeigu žmogus susitelks tik į distancijos skaičiavimą ir negalės sulaukti nustatytos trasos pabaigos – jo savijauta nuo to negerės. Manęs neretai klausia, kaip pajusti malonumą bėgant ar plaukiant ilgas distancijas, atsakau, jog reikia klausytis gamtos. Svarbu pamiršti, jog yra atliekamas koks nors mechaninis darbas, geriau stebėti aplinką, klausytis paukščių čiulbėjimo, tada nesijaus fizinis nuovargis, o sportas teiks malonumą.