Taigi tėvai nusprendė pasinaudoti neseniai įvestais JAV pašto tarnybos taisyklių pakeitimais ir sumokėjo 15 dolerio centų, kad išsiųstų kūdikį paštu, rašo dailymail.co.uk.
Šis vertingas paketas buvo tik vienas iš daugelio panašių siuntinių, kuriuos gudrūs tėvai sugalvojo išsiųsti pirmaisiais pašto siuntinių tarnybos metais. Ši tarnyba savo veiklą pradėjo 1913 metų sausio 1 dieną ir milijonams amerikiečių leido siųsti bei gauti siuntinius, kurie svėrė daugiau kaip 4 svarus (1,6 kg).
Tai buvo viena iš labiausiai neįvertintų, bet reikšmingų XX amžiaus naujovių. Galiausiai pašto siuntinių tarnyba Amerikos provincijose pradėjo teikti savo paslaugas tiesiai nuo pašto dėžučių. Kol nebuvo šios tarnybos, gyventojams tekdavo vežti siuntinį iki artimiausio miesto, turinčio privačią pristatymo firmą, kuri dar labiau padidindavo gabenimo kainą. Tokios įmonės neturėdavo standartinių įkainių, kaip pašto siuntų tarnyba, ir ūkininkai dažnai jomis nusivildavo. Kai siuntų tarnybos paslaugos išpopuliarėjo, pašto pareigūnai maksimalų leistiną siuntinių svorį padidino iki 50 svarų (22,5 kg).
Būtent tuomet pašte atsirado įvairiausių keistų siuntinių, įskaitant kiaušinius, šunis, karstus ir... vaikus. Kai kurie tėvai pastebėjo, kad nėra jokių apribojimų, susijusių su žmonių siuntimu. Kai susirgdavo vienas iš tėvų ar kai nebūdavo kam pasirūpinti mažaisiais šeimos nariais, tėvai savo atžalas kartais patikėdavo vietos pašto tarnybai, kad ji nugabentų vaiką pas senelius – net jeigu jie gyvendavo vos už vienos mylios.
„Taip būdavo pigiau, negu pirkti traukinio bilietą“, – sakė Nacionalinio pašto muziejaus istorikė Nancy Pope.
Vaikai nebūdavo sukišami į brezentinius maišus kartu su kitais siuntiniais – juos prižiūrėdavo vietos paštininkai, pažymėjo N. Pope.
„Tarp tėvų ir pašto gabentojų tvyrojo pasitikėjimas. Paštininkais dažnai dirbdavo bičiuliai, kaimynai ar net šeimos nariai“, – sakė ji.
Keista Beagle šeimos istorija pateko į laikraščių puslapius, ir po to kelerius metus vis pasigirsdavo panašių pasakojimų, kaip išradingi tėvai perduodavo savo vaikus, išsiųsdami juos paštu.
1914 metų sausio 27 dieną Savisai iš Pensilvanijos Pine Hollow miesto sumokėjo 45 dolerio centus (dabar tai atitiktų 11 dolerių (9,3 euro)), kad vietos paštininkas Jamesas Byerly jų 40 svarų (18 kg) sveriančią dukrą nugabentų giminaičiams, gyvenusiems Clay Hollow mieste.
Garsiausias paštu gabentas vaikas buvo penkerių metų Charlotte May Pierstorff, svajojusi aplankyti savo močiutę Mary, gyvenusią „už milijonų mylių per Aidaho kalnus“. Tačiau May šeima negalėjo sau leisti traukinio bilieto, kainavusio 1,55 dolerio (dabar tai atitiktų 37,90 dolerio (maždaug 32 eurus)). Taigi jos tėvams šovė mintis 1914 metų vasario 19 dieną išsiųsti ją paštu į senelių namus Aidaho valstijos Grandžvilio mieste, maždaug už 73 mylių (116 km).
Ant mergaitės paltuko buvo priklijuota pašto ženklų už 53 dolerio centus – šiandien tai būtų 12,96 dolerio (apie 11 eurų).
May lydėjo jos motinos pusbrolis Leonardas Mochelis, dirbęs geležinkelių pašto tarnybos klerku Aidaho valstijos Liuistono mieste. Gali būti, kad jo įtaka ir ryžtas lydėti mergaitę įtikino vietos pareigūnus išsiųsti ją kartu su kitais siuntiniais.
Šis mergaitės nuotykis tapo toks legendinis, jog 2000 metais virto knyga vaikams „Mailing May“ („Kaip May buvo išsiųsta paštu“). Iki šiol yra išlikusi May nuotrauka iš anų laikų, tačiau jokių fizinių jos kelionės paštu įrodymų nėra.
Neišliko jokių žinomų artefaktų ir nuo kitų paštu siųstų vaikų. Dauguma jų laikraščiuose būdavo minimi be pavardžių ir jokių iliustruojančių nuotraukų, pažymėjo istorikė.
Tą patį mėnesį prisiskaitęs istorijų apie vaikų keliones ir sulaukęs užklausų dėl galimybės siųsti paštu vaikus, generalinio pašto vadovo antrasis pavaduotojas Josephas Stewartas, atsakingas už pašto siuntų tarnybos veiklą, 1914 metų vasario 13 dieną išleido dekretą, kuriuo uždraudė siųsti paštu žmones, sakė N. Pope.
„Paštu draudžiama siųsti visus žmones ir gyvūnus, išskyrus karališkąsias bites“, – dekreto tekstą citavo visos šalies laikraščiai. Karališkąsias bites paštu siųsti leidžiama iki šiol, nes jos yra labai svarbios žemės ūkiui, pridūrė N. Pope.
Žinoma, kai kuriems žmonėms įstatymai yra tam, kad juos būtų galima pažeisti. Prabėgus vos mėnesiui po J. Stewarto dekreto, provincijos paštininkas B.H. Knepperis sutiko nugabenti vieną kūdikį iš močiutės namų Merilando valstijos Clear Springo mieste į jo motinos namus Indian Springse, esančiame už 12 mylių (19 km). Vietos laikraštis pranešė, kad kūdikis visos kelionės metu miegojo.
Draudimo siųsti paštu vaikus nepabūgo ir kiti paštininkai: sekančiais metais įvyko dar trys panašios kelionės. 1915 metų vasario 25 dieną provincijos laiškanešys Charlesas Hayesas iš Misūrio Tarkino miesto už 10 dolerio centų (dabar tai būtų 2,42 dolerio (2 eurai)) siuntinių paštu nugabeno į reikiamą vietą Combsų dukterį Helen. Ch. Hayesas pristatė vaiką močiutei Ch. Combs, kurios namai buvo jam pakeliui.
„Kai kuriuos kūdikius reikėjo pristatyti visai netoli“, – pasakojo N. Pope. Tačiau kiti vaikai buvo gabenami kur kas toliau, sakė ji.
Edna Neff iš Floridos Pensakolos miesto buvo šešerių metų, kai 1915-ųjų kovo 27 dieną buvo išsiųsta į savo tėvo namus Virdžinijos valstijos Kristiansburgo mieste – už 720 mylių (1152 km). Iki šiol išliko mažai detalių apie šią E. Neff kelionę traukiniu. Žinoma tik tiek, kad tuo metu ji svėrė 50 svarų (22,5 kg) ir kad jos gabenimas kainavo vos 15 dolerio centų (dabar tai būtų 3,63 dolerio (3 eurai).
Po šešių mėnesių JAV pašto tarnybos darbuotojui Jimui Haddixui iš O&K traukinių stoties į Džeksono miesto Kentukyje paštą taip pat teko gabenti neįprastą siuntinį. Tarp paštininko kelių ant krūvos pašto maišų sėdėjo trijų metukų Maude Smith, uoliai čiulpusi saldainį iš savo krepšio. Maude šypsojosi, kai ją kalbino ir jai mojavo smalsūs miestiečiai. Ji vilkėjo rožine suknele, prie kurios buvo prisiūta kortelė su priklijuotais pašto ženklais už 33 dolerio centus (šiandien tai būtų 7,99 dolerio (6,7 euro).
Maude keliavo iš savo senelių namų Kentukio valstijos Caney mieste į savo motinos Celinos Smith namus Džeksone. Šią kelionę tyrė pašto pareigūnai, negalėję suprasti, kodėl paštininkas pažeidė agentūros taisykles. Galbūt dėl tyrimo, o gal dėl kitų priežasčių, tai, regis, buvo paskutinė žinoma paštu siųsto vaiko kelionė.
Tačiau tai nesustabdė provincijos laiškanešių ir laikraščių nuo fotografavimosi pramogai su kūdikiais pašto krepšiuose. JAV pašto tarnyba niekada nedavė leidimo tokiems veiksmams, teigė N. Pope.
1927 metais vienas oro pašto darbuotojas atidavė pagarbos duoklę „pašto vaikams“.
Jis nufilmavo vaizdo įrašą, kuriame per skrydį iš Mičigano Pontiako miesto į Detroitą atkartojo šią paslaugą. Tuo metu JAV pašto tarnyba visas oro pašto paslaugas jau buvo perdavusi privačioms bendrovėms. Ketverių metukų Russellas Nickersonas buvo „siunčiamas paštu“ pašto vadovui Charlesui C. Kelloggui į Detroito paštą. Minėtame vaizdo įraše Russellas vilki jūreivio uniforma, o jam ant kaklo kabo didžiulė pašto kortelė. Tuometiniame Pontiako oro uoste jis atsisėdo į nedidelio lėktuvėlio keleivio sėdynę ir po 18 minučių atvyko į Fordo oro uostą.
Prabėgus daugiau kaip 100 metų, žmones stebina istorijos apie paštu siunčiamus vaikus, sakė N. Pope.
„Tai atrodo taip keista ir taip nesuderinama su tuo, kaip mes elgiamės šiandien, – teigė ji. – Tai nėra tas dalykas, kurį būtume darę. Mes netgi negalime įsivaizduoti, kad galėtume taip daryti. Maža to, žmonės ne tik taip elgėsi – už tokius veiksmus jie netgi sulaukdavo susižavėjimo“.