Smalsu pamatyti Malį lietuvės akimis, išgirsti kaip kita šalis ir kultūra pakeičia žmogų, ko išmokstama, ko ilgimasi. Tačiau ponia Diawara atvira – perpratusi daugybę vietinių taisyklių, mąstyseną, papročius, sako taip ir neišmokusi būti tenykšte ponia.
Taip pat atvirai pasakoja ir apie problemas – nedarbą, neraštingumą, išlikusią klaninę sistemą ir Vakarų „pagalbą“, kuri visai nepadeda suvokti, kad pinigai iš dangaus nekrinta...
- Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su Maliu? Kai sutikote savo būsimą vyrą malietį Gaoussou (red. past. - Gaoussou Diawara – Bamako universiteto profesorius, poetas, mokslininkas)?
Aš studijavau Maskvoje Maksimo Gorkio literatūros institute: buvau pirmame kurse, o Gaoussou penktame. Susipažinome per Gaoussou kurso draugą iš Ganos. Beje, afrikiečiai buvo privilegijuoti – turėjo atskirus kambarius, juose buvo baras, o iš „valiutinių“ parduotuvių – cigaretės ir visa kita, ko mes net nebuvome matę.
Apie Afriką mes nieko nežinojome, literatūros nestudijavome ir net neįsivaizdavome, kaip ir kas ten dedasi. Baigęs penktą kursą, Gaoussou išvažiavo, o prieš išvažiuodamas padovanojo statulėlę man ir pasakė, kad sugrįš manęs vesti. Aš savo ruožtu jam atsakiau, kad jis yra visiškai „durnas“.
Po trijų metų atvažiuoju į sesiją (po pirmo kurso pradėjau studijuoti neakivaizdžiai), įeinu į kambarį, o ten – sėdi jis, rūko pypkę ir sako, kad atvažiavo vesti. Štai taip aš ir ištekėjau už jo.
Gaoussou buvo žinomas rašytojas, atvažiuodavo čia atostogauti, bet apie pačią Afriką nedaug žinojau.... Kai susituokėme, aš grįžau į Lietuvą, o jis išvažiavo į Malį. Aš parašiau jam, kad laukiuosi dukros ir jis per vieną rusę, kuri gyveno Malyje ir tuo metu kaip tik čia lankė tėvus, perdavė iškvietimą. Tačiau ji taip pat nieko tikro apie Malį nepapasakojo, tik apie priėmimus, turtingą gyvenimą. Vėliau gavusi stipendiją ji išvyko su šeima į Prancūziją, ten ir pasiliko.
O manęs iš Lietuvos neišleido dar 8 metus. Aš neturėjau jokio ryšio su Gaoussou, bet vieną dieną per laikraštį sužinojau, kad jis vieši Maskvoje. Tuo metu aš dirbau Eltoj, taigi nuėjau ir paaiškinau, kad esu nei išsiskyrusi, nei vyro mačiusi ir kad turiu važiuoti į Maskvą skirtis. Man atsakė: „Jei skirtis, tai važiuok”.
Aš nuvažiuoju ir galvoju, o kodėl aš turiu skirtis? Iš tiesų jaučiau didžiulį spaudimą skirtis. Grįžau neišsiskyrusi ir turėjau parašyti pareiškimą išeiti iš darbo. Pagimdžiau sūnų. Maniau, dabar jau bus laisviau, tačiau ne – mūsų santuokos niekas nepripažino, susitikti negalėdavome. Tik 1979-aisiais aš nuvykau į Malį – Viktorui buvo šiek tiek daugiau nei metukai, o Gabijai – aštuoneri.
- Koks pirmas įspūdis Malyje?
Pamenu, Gaoussou mums išnuomojo namą, kuris buvo negyvenamas ir netvarkytas, ir pasamdė du darbininkus, kad sutvarkytų. Ta proga mes nuėjome į restoraną pavalgyti, grįžtame – darbininkai per tą laiką išsimaudė, išsiskalbė, išsidžiovino drabučius, o namas toks pat nešvarus. Tai man teko pačiai ir valyti.
O Malyje priimta, kad ponios pačios nedirba – visas kvartalas subėgo žiūrėti, kaip aš kiemą šluoju. Taip ir neišmokau būti ponia... Ten visai kita planeta ir niekas nesako, kas vyksta, turi pats po truputį viską suprasti.
- Atrodytų atvirkščiai – kad afrikiečiai yra atviresni ir labiau bendraujantys nei mes...
Kaip čia pasakyti... jie niekada nepasakys, kas jiems nepatinka. Aš padariau apklausą Malyje gyvenančių moterų iš kitų šalių – nei vienas vyras joms tiesos nesakė. Pavyzdžiui, mano draugė prancūzė ištekėjusi už maliečio žinojo, kad jos vyro tėvas turėjo septynias žmonas ir daug vaikų, tačiau ne apie tai, kad jos vyras kaip pirmas sūnus turi juos visus išlaikyti. Štai tokia nutylėta „smulkmena“.
- Ką veikėte Malyje, kuo dirbote?
Kai atvažiavau nebuvo darbo. Diplomą man pravežė nelegaliai, nes negalėjau pati prasivežti kai kurių dokumentų, o be diplomo visai nebūčiau galėjusi dirbti. Galėjau rinktis dėstyti rusų kalbą ar, vyras man pasiūlė, ruošti aktorius. Ir aš pradėjau ruošti scenai aktorius. Tačiau man prireikė kokių penkių metų kol viską perpratau.
Pavyzdžiui, aš sakau studentams improvizuoti kaip vaikinas „kombinuoja“ prie mergaitės ir nieko neišeina. Tuomet pasitariau su vietiniais ir paprašiau, kad studentai improvizuotų malietiškai ir jie padarė viską savaip. Neseniai ir vienam prancūzų režisieriui aiškinau, kad štai indiškuose filmuose nesibučiuojama, tačiau visi supranta, kas ką yra įsimylėjęs. Taip pat ir Afrikoje.
Teatras yra žmogiškų aistrų pasireiškimas, tačiau Afrikoje kitaip išreiškiamos tos aistros nei Europoje. Pirmasis mano režisuotas spektaklis, kuris turėjo didelį pasisekimą, buvo Bertoldo Brechto „Trijų grašių opera“. Pastatymui mes suradome tradicines vietos dainas bambara kalba. Taigi ir tie kurie nesuprato paties vyksmo, galėjo suprasti, kas vyksta per dainas. Aš labai daug dirbau adaptacijos srityje – pastačiau Ibseną, Šilerį, kitus.
Kad galėčiau pastatyti afrikietišką pjesę turėjau daug studijuoti, domėtis, dirbti. Pavyzdžiui, negalėjau suprasti, kodėl, kai tėvai gyvi ir sveiki, jų vaikas auga pas tetą, pas dėdę... Tačiau tai tradicijos atkeliavusios iš tų laikų, kai kaimuose veikė klanų sistema. Klanui vadovavo vyriausias sūnus, jam mirus jo brolis; klestėjo daugpatystė.
Kad klane neprasidėtų nesantaika dėl vaikų, dėl moterų, dėl turto, vaikus augindavo tetos ir dėdės. Taigi vaikai yra klano vaikai, o ne tėvų, jie neturi motinos ir tėvo. Visa tai gana keblu paaiškinti europiečiams. Kai susipažinome su Gaoussou, jis man sakė, kad turi du brolius. Taip, tiesa – du „pieno“ brolius. O iš tiesų vienuolika brolių, nes jo tėvas turėjo keturias žmonas.
Tačiau taip nėra visame Malyje, yra daug skirtingų etninių grupių su skirtingais papročiais ir sistemomis. Tačiau viską turi išmokti ir atrasti pats, niekas nepasakys.
- O kaip gyvenimas pasikeičia, kai praeina adaptacijos laikotarpis, kai jau žinai, supranti? Kaip gyvenama toliau?
Reikia mokėti ginčytis. Vienas svečias italas, man yra sakęs, kad gyvenu kaip bokšte užsidariusi. Aš susikūriau savo oazę... Jei prisileisi, tave suvalgys. Vis dar labai gaji nuomonė, kad baltas – tai turtingas. O tai, kad tu turi Malio pilietybę ir gauni malietišką algą – jiems nelabai suprantama.
Taip yra todėl, kad Malyje gyvenantys baltieji dažniausiai dirba tarptautinėse įmonėse ir gyvena labai uždarai, kaip aš vadinu, savo oazėse. Pernai dirbau su prancūzų mėgėjų trupe – jie gyvendami Bamake (red. past. – Malio sostinė) net nežinojo, kur važiuoti. Užsieniečiai žino tik savo namus, kurie dažniausiai tikros vilos su baseinais ir penkiais ar šešiais tarnais. Jie turi savo bendruomenes, restoranus, barus ir vaikšto vieni pas kitus. Jeigu jų paklaustumėte apie Afriką, jie nieko nežinotų, nes jie nieko nematė. Visai kaip jūs.
- Kodėl taip yra? Nenoras pažinti?
Sunku atsakyti... Kartą turėjome du svečius iš Japonijos. Mus jie pasikvietė į prabangų viešbutį, o mes irgi juos pasikvietėme į prabangų restoraną. Tačiau jie motyvuodami tuo, kad restoranai visur vienodi, išreiškė norą pamatyti malietiškas vietas, kur renkasi vietiniai. O Malyje viskas taip – turtingi maliečiai renkasi europietiškus restoranus, toliau viduriniajai klasei skirti restoranai ir galiausiai taip vadinamos „gorgotkos“ su prostitutėmis už 500 svarų. Svečiams tokia „ekskursija“ labai patiko ir nuo tada aš visiems tokias pravesdavau ir visi būdavo patenkinti.
- Tam tikra prasme tapote gide? Ar sunku „ganyti“ užsieniečius?
Iš pradžių ir tuo, ką sakai, netiki. Buvo kartą atvažiavę šeši žmonės iš Ciuricho teatro akademijos. Mes išnuomavome jiems namą. Ateinu – duris atidarę, vaikus suleidę, lėles daro, pyragus kepa. Sakau: “Jūs ką, išprotėjote? Uždarykite duris”. O jie man atsako, kad esu rasistė. Aš jiems – kad žinau, kuo visa tai baigsis. O jie buvo atsivežę visą aparatūrą tokiam specialiam dideliam autobuse.
Paskutinį vakarą jie išvažiavo į naktinį barą, o ryte atsikelia – nebėra visos labai brangios aparatūros. Pavogė. Vaikai žinojo ir pasakė kaimynams, kada jie ryte turi išvažiuoti, kad negalės čia likti, skųstis policijai, o ir vagių surasti nepavuks. O ką gali tu pasakyti, jei jie netiki? Kitas pavyzdys - maliarija.
Pas mane kartą draugė atvažiavo su savo drauge vokiete ir ji negėrė vaistų – paskui pusantro mėnėsio gulėjo ligoninėje Afrikoje. Taigi kai tik iš lėktuvo išlipa, tai ir sakau visiems, kad čia ir dabar vaistus gertų ir manęs klausytų, o jeigu ne, tai – nepriimsiu. Todėl, kad čia visai kita šalis...
- O darbas, spektaliai – ar tai tik darbas, ar jaučiate atliekanti tam tikrą švietėjišką misiją?
Nežinau, ar čia misija. Aš čia menininkė, nieko kito nemoku daryti ir manęs net nedomina. Turbūt būčiau galėjusi susirasti ir kitokį darbą už daug didesnę algą, bet nenorėjau. Ir man patiko statyti spektaklius – sukurti visai kitą pasaulį, atsiriboti nuo labai liūdnos kasdienybės, nuo to afrikietiško pasaulio.
Yra moterų, kurios priima islamą, skaras užsideda. Kiekvieno žmogaus asmeninis yra reikalas, ar jam patinka, ar nepatinka čia. Yra prancūzių, kurios nenori grįžti į Prancūziją, nes čia joms patinka tas viduramžių poniškas gyvenimas su tarnais. Man nepatinka toks gyvenimas, bet tuomet aš neturėjau kitos išeities: vyko šaltasis karas ir neturėjau, kaip sugrįžti. Net kai motina susirgo vėžiu manęs neįsileido.
Aš pradėjau domėtis istorija, skaityti, studijuoti. Čia yra visuomenė, kuri nepripažįsta kritikos. Visi vienas kitą giria ir meluoja. Čia iki šiol yra kastų sistema. Ji yra oficialiai panaikinta, bet tai nieko nereiškia. Čia yra aristokratai, bet nebuvo žemvaldžių – žemė priklausė visam kaimui. Įdomu, kad moterys nuo senų laikų buvo ekonomiškai laisvos ir galėdavo prekiauti. Tačiau vaikai priklausė ne joms, o vyrui. Pinigų, kuriuos uždirbdavo, jos neatiduodavo į šeimą – tam atvejui, jei vyras išvarys... Ir šiandien dirbanti moteris nei kapeikos į šeimyninį biudžetą neįdės – vyras turi išlaikyti šeimą.
Prekyba ir vystymasis Afrikoje buvo sustabdyti, kai atkeliavo baltieji. Nesu specialistė, bet viena iš versijų, kad pagal galežies apdirbimą ir kitus kriterijus afrikiečiai buvo tame pačiame vystymosi lygyje kaip Europa, tik kitaip, kita forma. Tuomet Amerikoje pritrūko darbo jėgos ir ji buvo kompensuojama vergais. Jeigu baltieji būtų atvažiavę ir čia nebūtų buvę vergovės, tai ką jie būtų pardavinėję? Vergovė egzistavo. Vergų pirklys sėdėdavo uostuose, niekas į gilumą nevažinėdavo, o patys afrikiečiai atveždavo ir parduodavo žmones.
Tačiau Afrikai būdinga žodinė kultūra, iš kartos į kartą perduodamos istorijos. Ir maliečiai patys nežino savo istorijos. Kai stačiau vieną istorinę pjesę, pasiunčiau studentą į muziejų pas istorikus, nes žinojau, kad pati pradėčiau ginčytis. Tačiau jokio atsakymo man negalėjo duoti. Pavyzdžiui, ar jie nešiojo sandalus ar batus, kuo jie rengėsi, ką jie valgė? Man „užgiedojo“, kad mango vaisius. Tačiau mango XIX amžiuje juk prancūzai atvežė.
- Koks maliečių santykis su istorija, kiek ji svarbi atgavus nepriklausomybę nuo prancūzų?
Prancūzų kolonizacija kitokia nei anglų – anglai paliko vietines kalbas, nors ir steigė angliakalbes mokyklas. Prancūzai norėjo dominuoti ir paversti maliečius prancūzais. Jiems atgavus nepriklausomybę, aš labai suprantu tą nacionalinį norą atgauti savo istoriją. Tačiau praėjus kažkiek metų, jau reikia žiūrėti, kaip buvo iš tiesų. Aš klausiu studentų: „Ar jūs žinote, ar pasidomėjote, kaip elgėsi jūsų karaliai, kaip jie degino gyvus žmones? Kad karalius galėjo ir rankas nupjauti, ir badu marinti, ir akis išbadyti, ištisus kaimus užimti ir išsistatęs visus berniukus įsakyti iškastruoti. Jūs gi nežinote... Ir jūs šituo didžiuojatės?“.
Buvo tokie pat žiaurūs dalykai kaip ir Europoje. Todėl jei nematai tos praeities ir ją taip apdailini, kad belieka tik didžiuotis... Kol jie neišmoks patys ieškoti, kas iš tikrųjų buvo praeity, o ne didžiuotis ta įsivaizduojama versija, tol jie nieko apie save nežinos.
Čia labai sunku – jei jiems duosi pinigų, pravalgys. Viena sociologė prancūzė darė tyrimą, kodėl maliečiai gerai dirba Senegale, o senegaliečiai labai gerai dirba Malyje. Todėl, kad jie gali kaip nori panaudoti uždirbtus pinigus. O būdamas Malyje negali. Pas vieną rusę atėjo giminaitis prašyti surasti darbą. Ji surado jam darbą gamykloje kroviku, kadangi jis neturėjo jokios specialybės. Nors atlyginimas ten labai žemas, tačiau, jei gerai dirbi, po metų tave paaukština, gauni specialybę ir gerai uždirbsi; po to ir pensiją gerą gauni.
Jis paaiškino, kad jis nekvailas, kad eitų ir dirbtų už tokį atlyginimą: dabar jis sėdi be darbo, gerai apsirengęs, rūko geras cigaretes, eina į naktinį barą, nes jam – bedarbiui – ir taip visi duoda. Jei jis gaus tą mažą algą, tai visi prašys – motina, broliai – ir nieko jam neliks.
Afrikoje vis dar veikia ir klaninė sistema, ir egzistuoja didelės šeimos. Pavyzdžiui, jaunas žmogus negali išsirinkti žmonos – jis apvesdinamas ir priverstas atiduoti duoklę tai didelei šeimai. Ir svarbiausia čia moterims tai patinka, nes iš kuo aukštesnio socialinio sluoksnio ji yra, tuo brangiau kainuoja. Kartą malietė, kuri yra trečia žmona savo vyrui, sako: „Na, jūs baltos ir kvailos. Jūs vienos norite būti, o aš trečia žmona, mano vyras turtingas, jis pas mane ateina kas šešias dienas, nes daugiau neturi teisės. Aš esu laisvas žmogus, gerbiama moteris”.
Afrika – jos neįmanoma išgelbėti. Man labai patiko, vieno mokslininko žodžiai: „Nustokite mums padėti – šešiasdešimt procentų numirs, keturiasdešimt liks ir pradės gyventi moderniai”.
- O kokie yra santykiai jūsų šeimoje, kaip jūsų bendravimą ir gyvenimą veikia kultūriniai skirtumai?
Aš su vyro šeima nebendrauju, o į vyro reikalus nesikišu. Ten yra taip – labai didelis socialinis spaudimas. Kai vyras grįžta vedęs europietę, pirmus metus viskas būna gerai, o po dar kelių metų jis nueina į mečetę ir tada viskas. Gaoussou nuėjo tik po dešimt metų, tačiau aš pasakiau, kad netekėjau už musulmono ir niekada nepriimsiu islamo.
Vėliau pas mane pradėjo lankytis visa bendruomenė ir klausti, ar aš prašau savo vyro rinktis tarp manęs ir Alacho. Aš atsakiau, kad jis turėjo pasirinkti tarp Alacho ir manęs, kai jis dar buvo nevedęs ir mes neturėjome vaikų, o dabar jau šaukštai po pietų. Taigi, atvažiavus spaudimas jaučiamas, pakeisti vardą ir taip toliau.
Daug europiečių ir pakeičia vardus. O aš klausiu: „Kam? Kodėl jie negali išmokti tikrojo žmogaus vardo?“ O jeigu, pavyzdžiui, Prancūzijoje afrikiečiui duosi prancūzo vardą visur per radiją jau kalbės apie rasizmą. Afrikiečiai ten reikalauja, tačiau lygiai taip pat nusileisti nenori. Tolerancijos iš abiejų pusių – nėra.
- Pabaigai, kaip pristatytumėte Afriką europiečiui, kuris niekada ten nebuvo nuvykęs?
Į Afriką reikėtų žiūrėti taip – Afrika labai įdomi... kaip turistui nuvažiuoti. Bet jiems reikės dar labai daug laiko, kad jie pasiektų XXI amžiaus lygį, koks jis dabar yra Vakaruose. Bet visa tai lėmė ir lems jų gyvenimo būdas ir tai, kad jų vystymasis buvo sustabdytas kolonizacijos.
Jeigu jie nebūtų buvę kolonizuoti, užgniaužti, laikyti antrarūšiais žmonėmis, gal jie ir mus būtų pralenkę? Juos, jų istoriją reikia suprasti, bet nereikia jiems pinigų kišti. Naudos jokios – jiems reikia suprasti, kad pinigai iš dangaus nekrenta...
Aš manau, kad dabar veikianti sistema – klano, didelės šeimos sistema – yra baisesnė ir už KGB, ir CŽV. Šeimoje kaip kokioje organizacijoje nuo vaikystės kalamos tam tikros tiesos; vaikai besąlygiškai klausia ir klauso šeimos patarimų, nėra individualizmo. Turi būti toks kaip visi. O demokratija? Juokinga apie tai šnekėti, kur 75 procentai neraštingų žmonių, o ir tie, kurie raštingi, iš tiesų yra pusiau raštingi. O būdas gyventi Afrikoje, gyventi Malyje, tai susikurti savo oazę...
Kalbino Vidmantė Sirgedaitė
*****************
Straipsnis yra iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką II“, specialiai skirto nesiekiančiai pelno iniciatyvai „Afrikos dienos“. „Afrikos dienos“ siekia supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra, žmonėmis, aktualijomis ir skatinti susidomėjimą. Daugiau – www.afrikosdienos.lt