O kur dar veido išraiška, mimikos žaismė. Nutaisyti miną reiškia perteikti jausmą, „užkalbinti“ ką nors be žodžių – kitaip tariant, veidu išreikšti savąjį Aš, tačiau reikia laikytis taisyklių, kad būtum suprastas. Kalba fiksuoja skirtingas veido patirtis. Čia labai daug pasako metaforos, kurias vartojame visi, net negalvodami apie jų prasmę. „Išsaugoti veidą“ reiškia jo valdymą, „prarasti veidą“ rodo grėsmę jam, tačiau abi nukreipia į asmens, apie kurį kalbama, centrą. Vis dėlto ne visada esame savo veido viešpačiai. Veidas keičiasi, atspindėdamas gyvenimo patirtį, taigi yra priklausomas nuo amžiaus. Galima jį paveldėti, modeliuoti kartu su kuo nors (motinos ir vaiko santykis), o galvojant apie konkretų asmenį, irgi pirmiausia prisimenamas jo veidas.
Viešojoje erdvėje priešingai – veidas imasi jam primetamų vaidmenų, prisitaiko prie tradicijų, prie masių laikysenos, paklūsta valdingiems oficialiųjų ikonų, kurias produkuoja medijos, veidams, užuot bandęs persimesti žvilgsniais. Apie tai išsamiai rašo Thomas Macho, analizuodamas vaizdų galią (2011). „Veidas yra mūsų visuomeniškoji dalis, o kūnas – tai prigimtis“, – tvirtina Hansas Zischleris (2006). Tam artima ir mintis apie kaukę, kuria paverčiame savo veidą, bandydami suvaidinti kokį nors vaidmenį. Galima kalbėti net apie „veidų madas“. Tarkime, „laikmečio veidu“ laikomas tam tikram laikmečiui tipiškų veidų, kuriuos platina medijos, atspindys. Tačiau istoriniais laikais irgi buvo panašiai – dominuodavo priimtas veido „tipas“, kuriam stengėsi prilygti visi kiti. Tam priklauso ir grožio idealas, tipiškas konkrečiam laikui, pavyzdžiui, teikiama pirmenybė „simetriškiems“ arba „valingiems“ veidams.