Walteris pasakojo, kad pradėjo tapyti vaikus, po karo keliaudamas Berlyne. W. Keane‘ui patiko kalbėti apie save – jis liaupsindavo savo talentą, mielai rodydavosi viešumoje, o interviu „Life“ žurnalui pareiškė, kad „niekas netapė taip, kaip El Grecas, ir niekas negali nutapyti akių taip, kaip Walteris Keane‘as“.
W. Keane’as atitiko menišku ir ekscentrišku laikyto elgesio standartus, o iš tiesų visus paveikslus nutapė jo žmona Margaret. Keane‘ų apgaulė truko 20 metų, bet galiausiai vienoje radijo laidoje Margaret atskleidė tiesą.
1983 m. W. Keane‘as netgi parašė knygą „The World of Keane“ („Keane‘ų pasaulis“), kurioje pasakojo, kad susipažino su Margaret meno mugėje San Fransisko parke, o ji pavadino jį šauniausiu ir išvaizdžiausiu iš visų dailininkų ir labai susižavėjo jo piešiniais su vaikais didelėmis akimis.
Jie iš tiesų susipažino mugėje 1955 m., tik joje Walteris pardavinėjo savo paveikslus su Paryžiaus gatvėmis, o „Dideles akis“ tapė Margaret. Tais pačiais metais jie susituokė. Praėjus dvejiems metams Margaret sužinojo, kad paveikslus su Paryžiaus gatvėmis (kuriuos sutuoktinis sakė tapęs studijuodamas dailę Paryžiuje) tapė kažkas kitas. Walteris užtepė dailininko pavardę dažais ir parašė savo parašą.
Kai jie susipažino 1955 m., Margaret buvo neseniai išsiskyrusi su vyru ir atvažiavusi gyventi į San Fransiską su dukterimi. Margaret pradėjo tapyti dar vaikystėje. Ji lankė piešimo pamokų Watkinso meno institute Našvilyje, vėliau metus mokėsi Traphageno dizaino mokykloje Niujorke. Prieš imdamasi piešti portretus ji eksperimentavo su kičo pakraipa, kurio elementų galima įžvelgti jos vėlesniuose darbuose. Praėjusio amžiaus penktą dešimtmetį 17 metų už ją vyresnis Walteris su savo pirma žmona Barbara atvyko Berklį Kalifornijos valstijoje. Jie abu dirbo nekilnojamojo turto agentais iki 1948 m., tada su savo maža dukrele pradėjo keliauti po Europą – pirmiausia pagyveno Heidelberge, vėliau – Paryžiuje. Grįžę į Ameriką jie ėmė mokyti vaikus prancūzų kalbos, pasitelkdami savo sugalvotus rankų darbo žaislus. Kiek vėliau Barbara tapo Kalifornijos universiteto Berklyje kostiumo dizaino katedros vadove, o Walteris, regis, ėmė piešti. Jie išsiskyrė 1952 m.
Gerokai vėliau duotame interviu Margaret pasakojo buvusi labai nedrąsi, drovi, todėl mieliau likdavo namuose ir piešdavo, o Walteriui patiko bendrauti su žmonėmis ir pardavinėti jų paveikslus. Jis pradėjo pardavinėti jos kūrinius savo mėgstamame, tuo metu San Fransiske populiariame klube „The Hungry i“. Tame klube Margaret sužinojo, kad vyras paravinėja jos pieštus paveikslus kaip savo kūrybą.
Jam pavyko įtikinti žmoną, kad tai – puikus sumanymas, kad žmonės ir taip laiko jį autoriumi ir jiems patinka su juo pabendrauti. Jis pareiškė, kad atskleidus tiesą, jie abu atsidurtų keblioje padėtyje. Ir, be abejo, už paveikslus gaunami pinigai jiems buvo reikalingi. Taigi Margaret liko nuošalyje, o WalteriUI atiteko visa šlovė ir garbė.
Vėliau, kai „The Guardian“ korespondentas jos paklausė, kodėl taikstėsi su apgaule, Margaret atsakė: „Tas laikais moteris paklusdavo savo sutuoktiniui, ne ji buvo laivo kapitonė.“ O Walteris ne vien žodžiais įtikinėjo Margaret – jis pagrasino ją nužudyti, jei kam išdrįs atskleisti teisybę.
„Apimtas skaudžios nevilties piešiau purvinų, skarmaluotų, mažų karo aukų eskizus, jų sužalotus, iškankintus protus ir kūnus, jų susivėlusius plaukus ir bėgančias nosis. Štai taip prasidėjo mano, kaip dailininko, gyvenimas“, – pasakojo Walteris interviu televizijoje, tvirtindamas, kad piešė vaikus pokario Berlyne.
Margaret gyveno apgaulėje, tačiau tai ją slėgė. Piešiami vaikai buvo jos dalis, svarbi dalis. Vaikystėje jai atliko operaciją, po kurios ji laikinai buvo netekusi klausos. Tuo metu ji išmoko suprasti žmones iš akių.
Praėjusio amžiaus septintą dešimtmetį paveikslai su didžiaakiais personažais tapo tikra sensacija. Net Andy‘is Warholas žavėjosi W. Keane‘u ir kartą taip pasakė: „Manau, Keane‘o paveikslai nuostabūs. Jie turi būti geri. Jei būtų prasti, tiek daug žmonių jais nesižavėtų.“
Iš tiesų jie patiko daugybei žmonių. Garsenybės – Deanas Martinas, Jerry‘is Lewisas, Joanas Crawfordas, Kim Novak, Natalie Wood – pirko originalus, o jų neįperkantys žmonės tenkinosi plakatais ir atvirukais su atspausdintais paveikslais. Liūdni vaikai didžiulėmis akimis žaibiškai išpopuliarėjo. Juos eksponavo parduotuvių languose, dideliuose prekybos centruose buvo jiems skirti skyriai. Galiausiai Keane‘as atidarė galeriją, kurioje pardavinėjo tariamai savo paveikslus.
Sutuoktiniai su Margaret dukra apsigyveno dideliame name su baseinu ir tarnais. K. Walteris turėjo romanų su moterimis, namuose rengdavo vakarėlius, kuriuose dalyvavo net grupės „Beach Boys“ nariai ir kitos garsenybės. Margaret viso šito nematė, nes užsidariusi studijoje piešdavo po 16 valandų per dieną, kad aprūpintų vyrą medžiaga.
Margaret vis tik mėgino pasiskelbti dailininke – ji nutapė portretų visiškai kitokiu stiliumi nei didžiaakiai vaikai, ir galiausiai Walteris pripažino, kad jo žmona – menininkė. Nors buvo kritikų, laikiusių Margaret stilių pranašesniu už Walterio, ji niekada nesulaukė tokio populiarumo kaip didžiaakių vaikų paveikslai.
Laikraščio „The New York Times“ meno kritikas visada peikė Keane‘o paveikslus, vadino juos kiču. Aršiausios jo kritiko sulaukė Walterio (Margaret) paveikslas, kuriame buvo pavaizduotas šimtas įvairių tautybių didžiaakių vaikų – „Amžinai rytojus“. Paveikslas kabėjo 1964 m. Niujorke vykusios Pasaulinės mugės Švietimo paviljone. „Šiame neskoningame banaliame paveiksle – apie 100 vaikų, taigi jis 100 kartų prastesnis už eilinė Krane‘o paveikslą“, – rašė kritikas Canaday‘is. Po tokio jo pasisakymo paveikslą nukabino.
Gana greitai Margaret paliko Walterį ir su dukterimi išvyko gyventi į Havajus, Honolulu. 1970 m. ji paskelbė tiesą apie tikrąjį paveikslų autorių, tačiau praėjo net 16 metų, kol teismas oficialiai pripažino ją tikrąją dailininke. 1986 m. ji padavė Walterį į teismą, o šis jame pats sau atstovavo ir netgi pats surengė sau kryžminę apklausą.
Įsibėgėjus bylos nagrinėjimui, teisėjas nusprendė duoti valandą laiko, per kurią Margaret ir Walteris turės nupiešti po paveikslą. Walteris ničnieko nenupiešė, o Margaret per 53 minutes nupiešė vaiko su didelėmis akimis paveikslą. Prisiekusieji jai priteisė 4 mln. dolerių žalos atlyginimo, bet ji sakė tik norėjusi atskleisti tiesą ir būti pripažinta paveikslų autore.
Pagal šią istoriją sukurta biografinė drama „Didelės akys“.