Vienuolis nežada ilgai užsibūti, nes laukia nebaigti darbai Pietų Korėjoje. Juos nudirbęs žada visam laikui sugrįžti į Lietuvą ir per 15 metų Korėjos vienuolynuose sukauptas žinias perteikti tautiečiams. Tokia vizija jau po truputį pildosi...
- Kęstuti, dvasinių praktikų ir meditacijų yra įvairių, papasakokite, kaip atradote Tolimųjų Rytų perlą – dzen?
- Prieš 24 metus susipažinau su dzenmeditacija. Ir iki šiol visiškai nežinau, kas tai yra. Tačiau sėdžiu kasdien po 12 valandų ir pažvelgus iš šono į visus tuos mano sėdėjimo laikotarpius viskas gan kvailokai atrodo. Suaugęs vyras ir net jau senelis sėdi nejudėdamas, užuot daręs viską, ką normalūs žmonės daro. Tokios nuomonės ir aš buvau, kai prieš 30 metų pirmą kartą iš savo pusbrolio, kuris treniravosi karatė, sužinojau apie dzenmeditaciją.
- Kas yra ta dzenmeditacija? Į šį klausimą visiškai nieko nenoriu atsakinėti. Jei kas norės labiau sužinoti apie tai, susiras mane Lietuvoje ar kur kitur. Bet pats vis dar karštakošiškai puolu į meditacijos salę ir be jokio specialaus nusiteikimo, o labai paprastu protu pasitaisau pagalvėlę ir sėdžiu. Aišku, iškilo klausimų, kam visa tai: „Ar tai tikrai tai, kam man reikia paskirti visą savo laiką?“
Kad atsakyčiau ar surasčiau paaiškinimą, pasiprašiau į tradicinį korėjietišką meditacijų centrą. Priėmė ne iš karto, tačiau jau aštuntą kartą šią žiemą sėdėjau su senukais, kurie medituoja po 40–60 metų. Niekas nieko nekalba. Jau užtenka vien su jais pasėdėti ir pastebėti, kaip jie vaikšto, kalbasi, valgo, sėdi... Ir iš to mokaisi. Ir viskas... Suvokti save, atverti širdį į esamą momentą...
Man tai pasiekti labai daug kainuoja valandų meditacijose. Tačiau kiekvienam savo kelias. Man pasakė, kad jei sutiksiu tikrą meistrą, jis niekuo nesiskirs nuo paprastų žmonių... Net nusivilsi tuo, kol pradėsi gyventi ir mokytis kartu...Tad esu be galo dėkingas susiklosčiusioms aplinkybėms, visiems draugams, pažįstamiems, kurių dėka esu čia ir galiu išnaudoti savo fizines jėgas būtent tam. O jei pasakyčiau ką nors apie savo dvasinius pasikeitimus, kad štai dabar jau man viskas kitaip ar pan., tai jau geriau būčiau nepradėjęs tos praktikos visai...
- Atvykęs į Lietuvą mokinsite dzenmeditacijos. Kaip ši praktika galėtų padėti nematantiems gyvenimo prasmės, nusiminusiems žmonėms?
- Ar gali dzenpraktika padėti Lietuvos žmonėms? Ir išvis, ar gali kokia nors dvasinė praktika padėti žmonėms...? Manau, kad pats žmogus turi padėti žmonėms. O ne metodas, kuris greičiau ves išprotėjimo link. Jei žmogus atlieka praktiką, tėvai nieko neturi žinoti ir jis nelabai turėtų apie tai pasakoti, juo labiau mokyti kitus ar kaip nors labai emociškai keisti savo gyvenimo būdą.
Tas žmogus tik turėtų dar labiau padėti savo artimiesiems ir tėvams. Matydami tokius jo veiksmus, aplinkiniai suvoks, kad jis tampa geresnis, paslaugesnis, tada gal paklaus: „Ką veiki? Kodėl pasikeitei?“ Tuomet truputį galima papasakoti... 15 minučių meditacijos ir 20 valandų pagalbos kitiems – štai tokia tikra praktika. Tai žmonėms... Tačiau bet koks rašymas apie tai tik sukelia dar didesnių abejonių ir mąstymų.
Bet kam mes atėjome į šį pasaulį? Valgyti ir mėgautis? Kovoti dėl turto? Kaupti pinigus? Kaip apgailėtina... Puikiai žinome, kad nežinojimas, kodėl esame čia, veda konfliktų ir karų link. Tad jų ir bus, jei ir toliau gyvensime tik sau... Kokia tikroji priežastis, kad įgavome žmogiškąjį pavidalą su tam tikra itin sudėtinga sistema – protu? Kam?
- Kokių klausimų dažniausiai jums pateikia žmonės?
- Esame užsidarę vienuolyne ir nebendraujame su pasauliečiais. Kartais Mokytojas pasako kalbą ar priima pas save. Po atsiskyrimo išsivažinėjame po savo šventyklas, šalis… Tada, kaip dabar ir aš, atvykę susitinkame su žmonėmis, bendraujame ir dalijamės patirtimi. Žmonės kreipiasi įvairiais klausimais, daugiausiai juos neramina gyvenimo prasmės klausimas… Dažniausiai į vienuolyną neateina tie, kuriems „gerai sekasi“. Ateina tie, kuriems sekasi ne taip, kaip norėtųsi…
- Šiek tiek papasakokite apie Pietų Korėją.
- Esu Korėjoje jau 15 metų. Tai gana uždara šalis. Kai atvykau, rezidentų užsieniečių buvo apie 800 000, dabar gal 2 milijonai... Šalyje gyvena apie 60 milijonų žmonių, kurie labai gerbia vyresnio amžiaus žmones ir tėvus. Nusikaltimai, jaunimo šėlionės – labai reti įvykiai, nes jauną žmogų gali sudrausminti bet kuris vyresnio amžiaus žmogus. Ten būdamas jaučiuosi tarsi didelėje šeimoje, kur kiekvienas supranta visiems galiojantį bendravimo etiketą.
Visgi per daug nesigilinu į smulkmenas, nes esu vienuolis. Po naktinius barus nevaikštau ir nelabai bendrauju su korėjiečiais. Tačiau susidarė toks įspūdis, kad ši tauta yra taiki ir darni. Pietų Korėjoje vidurinės mokyklos mokytojo vietą labai nelengva gauti. Ten mokytojo profesija labai gerbiama. Reikia įveikti didžiulius konkursus, nes mokytojo darbas labai pelningas. Skiriama daug dėmesio švietimui ir auklėjimui, nes jaunimas – tautos ateitis.
- Kaip keičiasi Lietuva žvelgiant iš toliau?
- Kiekvienąkart atvykus į Lietuvą atrodo, kad ji tapo naujesnė, gražesnė ir žmonės geresni, nes šypsosi. Nors aš niekuomet nejaučiau, kad Lietuva turi problemų. Tai mano šalis. Tai mano mamos ir tėčio, senelių, prosenelių šalis ir aš myliu šią šalį. Tad vertinti mylimą žmogų labai sunku. Galiu tik džiaugtis pamatęs. Bėdos juk visų problema. Aš kol kas noriu duoti.
Tam ir atvažiuoju. Juk Lietuva maža šalis. Jai sunku tarp tokių šalių, kurios net nežino apie mus. O čia dar agresijos, pasaulio pasidalijimai. O mes juk tik stumdomi… Bet esame stiprūs būtent tuo išmintingu gudrumu, kuris yra tylus, neafišuojamas. Jis ir yra mūsų jėga, tad stengiuosi būti tame.
- Šį pavasarį atvykstate į Lietuvą po daugiau nei metų pertraukos…
- Šį kartą atvykstu ne su itin didele programa: pora spektaklių „Auksinė šventykla“, susitikimai, mokymai siauram žmonių ratui, o balandžio 11–12 dienomis Karklėje vyks pagrindinis renginys – speciali dinaminės meditacijos praktika, skirta mūsų energijai sustiprinti ir vidinei dvasinei jėgai išlaisvinti. Ši praktika gali pakeisti aplinkos ar net šalies energetiką, priklauso nuo to, kiek žmonių dalyvaus.
Nieko čia ypatingo, tokias praktikas įvairūs žmonės atlieka įvairiose vietose. Ar žinote, pavyzdžiui, kuo skiriasi vidinė žmogaus būsena Dainų šventėje atliekant tautos himną ar kartojant Madonos dainos žodžius muzikos arenoje jos koncerto metu? Visa tai šaunu, tačiau šiek tiek skiriasi. Šiek tiek. Tad kartais reikia atiduoti savo laiką ir tokioms praktikoms. Taigi, balandžio mėnesį kviečiu visus į Karklės SOS vaikų poilsiavietę (Placio g. 46, Karklės k., Klaipėdos r., daugiau informacijos tel. 8 616 54 756).
- Kada planuojate parvykti į Lietuvą?
- Parvykti visam laikui į Lietuvą dar nelabai pataria Mokytojas. Galiu tik trumpam atvykti. Dauguma vienuolių ir Pietų Korėjoje taip gyvena: trys mėnesiai kalnuose, du mėnesiai pas žmones, tada vėl į kalnus ir vėl pas žmones. Tad, jei aš būčiau Lietuvoje, taip pat turėčiau pabūti vienatvėje gan ilgą laikotarpį. Taigi, galima sakyti, kad aš ir neišvažiavau iš Lietuvos. Ateities planai – nenoriu juokinti Aukščiausiojo savo planais.
- Atvykęs į Lietuvą, rodysite spektaklį „Auksinė šventykla“.
- Spektaklis „Auksinė šventykla“ man labai svarbus. Kiekvieną kartą jį rodydamas kažką keičiu. Šįkart irgi bus pasikeitimų: daugiau pauzių, nutylėjimų. Juk teks rodyti ir Kauno publikai, ir Vilniaus valstybinio teatro mažojoje scenoje, kurioje gimė mūsų su Egle Mikulionyte spektaklis „Jaja“.
Šis spektaklis neįprastas, gal net ne spektaklis, o pokalbis, paskaita, iškelianti klausimą, be kurio teisingo atsakymo žmogui sunku gyventi. Sakoma, sunku gyventi be meilės, tai galima suprasti, kad sunku gyventi nebūnant mylimam? Bet žmogus, atėjęs į spektaklį, gauna dovanų raktą, kuriuo gali atrakinti ir išlaisvinti meilę savyje, kuri ne tik man, mano, o tik... Štai dėl to aš ir esu tame spektaklyje.
- Artėja gražiausia pavasario šventė – Velykos...
- Atvyksiu prieš Velykas. Dzenvienuolių praktikoje nėra laisvadienių nuo meditacijos. Saulė prieš Velykas ir po jų švies taip pat. Jei Saulė pasakytų, kad po Velykų pašviesi, o dabar pabūkite naktyje, tai žus visa aplink. Kai suvoki visatos energiją, tada atsakomybės jausmas neapleidžia visas 24 valandas. Jei žmogui tai sunku suvokti, tada švariai gyvenkite, nepersivalgykite, neapkalbėkite kitų, negerkite alkoholio ne tik prieš Velykas, bet ir po jų.
Dabar geras metas suvokti, kodėl dvasingi žmonės pataria susilaikyti ir pabūti tyloje. Gal kas nors susiras kunigą ar mokytoją, paklaus, kaip tai daryti ir pakeis savo įpročius visam likusiam gyvenimui. Tam dabar labai palankus metas, nes kiekvienas veiksmas turi priežastį ir pasekmę. Kartais mes galime tai valdyti, o kartais – ne. Tai karma. Įdomu tai, kad tą karmą galime pakeisti. Sakoma, kad norint pakeisti pasaulį reikia pakeisti save. Bet kaip baisu, kai mes tai girdime.
Juk nėra laiko. Keisti reikia greitai jau ČIA ir DABAR, šią sekundę. Tik į save ir pagal mūsų prigimtį, malda ne prašau, o AČIŪ. Atrodytų absurdiška dėkoti, kai esi nubaustas kalėjime ar atsidūręs baisioje situacijoje. Bet čia ir šuo pakastas. Tik AČIŪ ir esu 100 procentų įsitikinęs, kad visas pasaulis pasikeis jau tą pačią sekundę ir iš džiaugsmo mirgės amžinoje visatoje palaimos pašvaistė. Ir dėkos Žmogui, kad jis pagaliau suvokė savo paskirtį šioje Žemėje...
Monospektaklis „Auksinė šventykla“ bus rodomas:
Kovo 21 d., 19 val., Kauno nacionalinio dramos teatro Rūtos salėje.
Balandžio 9 d., 19 val., Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Mažojoje salėje.
Paskaitos, susitikimai:
Balandžio 2 d. 18 val. Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40)
Balandžio 10 d. 18 val. Klaipėdoje, I. Simonaitytės bibliotekoje (Herkaus Manto g. 25)
Balandžio 11-12 d. KIDO (dinaminės giedojimo meditacijos) atsiskyrimas Karklės SOS vaikų poilsiavietėje, Placio g. 46, Karklės kaimas, Klaipėdos raj. Pradžia šeštadienį 5.30 val.
Balandžio 16 d. 18.30 val. Kaune, VDU PMDF fakultete (Gedimino 44), 303 auditorijoje.
Balandžio 17 d. 18 val. Vilniuje, ENSO studijoje (Švitrigailos 11k – 308)
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
Žurnale „Kelionės ir pramogos“ kovo – balandžio numeryje skaitykite:
Laimingas žmogus. Pokalbis su mokslininku Valdemaru Šimėnu
Savaitgalio idėja. Pas Merkinės menininkus
Kitokios kelionės. Apie indus ir lietuvius. Pokalbis su Inija Trinkūniene
Keliautojo gidas. Aplink Gardos ežerą
Kalnai. Į Monte Viso viršukalnę
Keliauninkų klubas. 4000 km automobiliu Skandinavijos link
Lietuviai pasaulyje. Portugalijos skonis
Piligrimininės kelionės. Portugališkuoju Šv. Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą
Dvarų gyvenimas. Šūklių dvaras
Neatrasti maršrutai. Rokadiniu keliu Lietuvos ir Lenkijos pasienyje
Savęs link. Esu labai dėkingas. Bo Haeng SN
Keliaujame su šeima. Paskutinės dienos Rojaus saloje
Miestas. Seulas – Azijos siela
Dviratininkų klubas. Australija – vieno karto šalis
Keliautojo užrašai. Apnuogintoji Afrika
Kelionių naujienos, patarimai, įdomybės