Atsibuskime, juk viskas taip laikina, ar karaliai, ar vargšai esame, greitai išeisime. Ką paliksime po savęs? Koks siluetas seks paskui mus? Ką padarėme kiekvienas iš mūsų, kad visiems būtų gera gyventi?
Štai keletas gerbiamo budistų vienuolio Bo Haeng Sunim minčių.
Lietuva! Ji ir jos žmonės visuomet keičiasi, kažkas įvyksta kraupaus arba įdomaus. Gyvenimas verda, juda, tačiau vis labiau jaučiama ironija į kito žmogaus nelaimes. Mirtys viešumoje pateikiamos sarkastiškai, be jokių užuojautų ar vidinio susikaupimo.
Neseniai vyko Jo Šventenybės Dalai Lamos vizitas. Labai daug žmonių norėjo išgirsti šį gerai pasaulyje žinomą vienuolį. Jo žodžiai, pamokymai, Meilė ir Užuojauta paprastiems žmonėms, netgi sakyčiau, supykdė kai kuriuos atėjusius jį pamatyti. Kaip viskas paprasta ir primityvu. Tikėjomės daugiau... Ir tik tiek tepasakė... Tačiau žinia buvo aiški... Gerbkime savo nepriklausomybę ir save pačius.
Tačiau... Kuomet susitikinėju su žmonėmis, nors esu šįkart trumpą laiką, suvokiu silpnesnių, ne itin kovojančių už savo būvį žmonių neviltį. Tikėjimo stoka. Mokytojų trūkumas. Sunku nusakyti ateitį ir jei ir įmanoma ją apibrėžti, vis tiek tai nieko nekeistų.
Dabartis yra tokia aštri, kad tik išgyventume dar vieną dieną. Kaskart atvažiuojant į Lietuvą tenka sutikti ir turtingesnių žmonių, kurie šiek tiek keliauja po pasaulį, pažįsta kitą gyvenimo būdą, bet grįžę vėl prie savo darbų užmiršta, kokia situacija Lietuvoje.
Kalėjimai pripildyti žmonių ir tai sukuria stresą. Kaip galima pavadinti mūsų įkalinimo įstaigą pataisos namais? Tai lyg pasityčiojimas iš žmonių. Ką galima tuose barakuose pataisyti? Atvirkščiai, ten ir yra nusikaltėlių kalvė.
Sudeginta mergina visiems sukėlė siaubą, netikrumo jausmą. Bet tai atliko žmonės, pabuvoję pataisos namuose?! Tai mūsų įsteigtų tam tikrų įstaigų „auklėjimo“ rezultatas. Na, negaliu rašyti auklėjimo be kabučių. Kiek tenka lankytis pas nuteistuosius, tai tik matau norą išlikti sveikam, tą laikotarpį reikia paklusti esamoms taisyklėms ne valdžios, o to pasaulio, vadinkime kriminalinio, kuris apima visą mūsų visuomenę.
Kiek reikia lėšų, kad būtų pertvarkyta ta sistema, kuri iš tikrųjų atitiktų pataisos namų vaidmenį. Ir tai būtų naudinga Lietuvai. O dabartinė situacija yra naudinga tik mūsų šalies neprieteliams. Juk patys prižiūrėtojai, tų įstaigų darbuotojai gauna nemažą pelną iš nuteistųjų. Ir net vyresni nuteistieji atvirai gali pasakyti, kas pasistatė namus už tuos pinigus, kad „pataisytų" nuteistus žmones.
Tokia sistema apėmusi visą mūsų visuomenę. Korupcija išsikerojusi visur. Tereikia leisti sau ir jau turi tam tikrų lėšų, kurių šaltinį sunku sužinoti, tačiau artimo žmogaus šypsena duoda suvokti, kad jau esi TAME. Nes tik tuomet, matyt, gali kilti į aukštesnes pareigas.
Aš mokau meditacijos ir skaitau paskaitas įvairiomis temomis.
Aišku, naudoju tam tikrus savo energijos resursus, ir tuo metu, kuomet žmonės klausosi, lyg ir vienodai suprantame, kam gimėme ir kam naudojame savo kūną. Tačiau pravėrus duris į gatvę vėl tas pats GYVENIMO TVAIKAS.
Esu čia ne tam, kad kažkas taptų budistais ar sėdėtų meditacijoje. Esu tam, kad dvasininkai atsibustų, priartėtų prie tų žmonių, kurie yra pažeisti įkalinimo įstaigų, išmesti iš darbo, sugniuždyti. Juk nėra nei vieno, kuris gimė Lietuvoje ir mano, kad jis ne iš Lietuvos. Mūsų tauta - tai ne vien tik LT teritorija. Tai visi, pasklidę po pasaulį. Visi mes gimę čia ir nepriklausomai kur būtume, MYLIME SAVO ŠALĮ. Ir norime, kad joje būtų gera gyventi. Kad vadovai būtų tinkami valdyti...
Esu jau nebe jaunas ir greitai paliksiu šį pasaulį, kuriame kažkas keisis jau nepriklausomai nuo esančių valdžioje. Ateis kiti. Bet mūsų sąžinė, pasiryžimas ir bus tos sėklos, kuriose gali išaugti kita, geresnė, dvasiškesnė visuomenė. Nenusinešime į kapus nei savo turtų, nei būsime laimingi, palikę vaikams nedorai sukauptas santaupas.
Turime palikti tai, ko dar ir patys net nepatyrėme. Tikėjimą savo galybe tobulėti, atrasti tikrą gyvenimo prasmę. Ir kas įdomiausia, kad man pabuvojus kitose šalyse, aš matau, kad čia, Lietuvoje, puiki dirva net pasauliui parodyti, kaip gali gyventi žmonių bendruomenė, vadovaujama dvasingų, talentingų žmonių...
Tam aš čia važiuoju, tam mes patys mokomės, nežiūrint, kiek dar valandų liko iki paskutinio atodūsio, turime eiti tuo keliu. Ne mokyti, kaip imti kyšius bei duoti, o atrasti savo tikrąją prigimtį ir įkvėpti jauną žmogų būti šio pasaulio, šalies piliečiu, kuris žino, kam jis gimė.
Gyvenimas kaip spragtelėjimas pirštais. Labai labai greitai prabėga. Bet tai nuostabus buvimas šiame pasaulyje, kuomet esame kelyje suvokiant savo tikrąją esatį...