Gerai. Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu ir mėgaujuosi tuo, ką dabar darau.
- Nepasiilgstate tiesioginio eterio? Ar netrūksta adrenalino, buvimo įvykių centre?
Tikrai to darbo ritmo nepasiilgstu. Dabar dirbu ir kaip vedėja, ir kaip laidos redaktorė. Pati sau rašausi tekstus, pati važinėju po Lietuvą, bendrauju su žmonėmis, kuriu reportažus. Man patinka tai daryti. Labai ilgai dirbau „Žiniose“, todėl dabar labai gera dirbti tikrą žurnalistinį darbą. Ne tik pranešti naujienas, bet ir jas surinkti.
- Kodėl pasirinkote būtent tokią laidą, kuri, atrodo, nepretenduoja į žiūrimumo rekordą?
Aš vienuolika metų dirbau tiesioginiame eteryje, todėl mano televizinė tuštybė buvo pakankamai patenkinta ir aš nesivaikiau populiarumo. O dabar grįžau prie tikrosios žurnalistikos. Galbūt tik kiek per vėlai susigriebiau, kad noriu kurti kažką savo. Jau buvo metas, kada visi televizijos žmonės žino, ką veiks kitą sezoną, visi pasirašę sutartis. Tada man pasiūlė imtis šio projekto. Ir tiesą sakant, tikrai nesigailiu, kad jo ėmiausi. Esu labai patenkinta savo dabartine veikla, nors man tai buvo kaip aklai vištai grūdas.
- Bet tas grūdas galėjo būti ir netinkamas. Kokio pasiūlymo būtumėte atsisakiusi?
Nenorėčiau imtis humoristinių laidų, įvairių šou, nes, manau, jie nelabai tinka prie mano charakterio. Taip pat labai nenorėčiau kruvinų laidų, nes neigiamų dalykų gyvenime ir taip labai daug.
O daugiau, manau, nespjaučiau į jokį projektą. Sutartys televizijoje sudaromos terminuotos. Pavyzdžiui, laidos „Tarp miesto ir kaimo“ sutartis yra dveji su puse metų. Ir viskas. Tada vėl reiks imtis kažko naujo. Televizijoje reikia nuolat kažką galvoti, nes projektai prasideda ir baigiasi. Tik „Žinios“ yra amžinas reikalas. Ten sutartys neterminuotos. Gali pradėti dirbti jose ir baigti tik tada, kai išmes iš televizijos.
- Pakeitusi darbą turite daugiau laisvo laiko? Kaip jį išnaudojate?
Laiko, manau, tai labai nepadaugėjo. Tačiau dabar mano darbo grafikas yra laisvas. Galiu pati planuoti savo laiką, esu pati sau ponia. Kai dirbau „Žiniose“, darbą pradėdavau antrą, baigdavau apie pusę aštuntos. Ir taip kiekvieną dieną. Visada turi būti tiksliai laiku darbe. Na, o dabar aš galiu išvažiuoti filmuoti devintą ryto, vienuoliktą ar pirmą. Niekam neprivalau atsiskaitinėti. Svarbiausia mano užduotis yra ta, kad reikiamu laiku būtų padaryta laida. O kada aš ją dariau, niekam neįdomu.
- O kur pati geriau jaučiatės: kaime ar mieste?
Aš mėgstu sakyti, kad gyvenime yra du etapai: jaunystė ir sodas. Tai man jau sodo periodas. Mes su šeima gyvename už miesto, aplink namą turiu teritoriją, kurioje galiu „pasikapstyti“. O apskritai, dabar miestas ir kaimas labai suartėjo. Juk nebūtinai, jei gyveni kaime, turi ūkininkauti. Kaime galima tiesiog gyventi, o dirbti mieste. Dabar labai daug žmonių taip gyvena. Mūsų laikais riba tarp miesto ir kaimo absoliučiai išnyksta.
- Kokius kaimo darbus mokate dirbti?
Jei norite paklausti, ar moku melžti karvę, tai pasakysiu, kad nemoku. Tačiau ožką gyvenime esu melžusi ir galiu pasakyti, jog visai neblogai išėjo.
- Yra nusistovėjęs stereotipinis kaimo žmogaus įvaizdis. Pradėjusi vesti šią laidą, galite paneigti ar patvirtinti šį stereotipą?
Aš pati neturėjau tokio siauro pažiūrio į kaimo žmones, netikėjau stereotipais. Visada žinojau, kad kaime yra gabių, protingų, veiklių žmonių. Mūsų laidoje mes kalbame apie žmones ar įmones, gavusius Europos Sąjungos paramą. Ir tokių žmonių yra labai daug - jie kuria projektus, rašo įvairius planus, kaip galėtų pagerinti pačių ir savo šeimos gerovę. Čia tik tuščias stereotipas, kad visi kaimo žmonės yra dvasiškai ir socialiai degradavę. Pastarųjų nėra tiek daug, kiek visiems atrodo. Kurdama laidas sutinku labai daug susižavėjimą keliančių žmonių.
- Kai kurie žmonės, dirbantys televizijoje, vos pradėję vieną projektą, jau žino, ką veiks, kai jis baigsis. Ar jūs nekuriate planų, ką veiksite po dvejų su puse metų, kai baigsis projektas „Tarp miesto ir kaimo“?
Dar nežinau. Kol kas neatsidžiaugiau tuo, ką darau dabar. Tuo metu, kai išėjau iš „Žinių“ ir jau buvau pasirašiusi sutartį su Baltijos televizija, gavau keletą pasiūlymų. Todėl, manau, net jei po to, kai palikau LNK Žinių tarnybą, nebūčiau pasirašiusi šios sutarties, be darbo nebūčiau likusi.