„Typhoid Mary“ anglų kalboje imti vadinti žmonės, kurie tyčia ar patys to nežinodami platina ligas. Štai istorija moters, kuri nuoširdžiai tikėjo savo nekaltumu, bet buvo prievarta izoliuota saloje, kurioje iš viso praleido 26 metus, rašo brightside.me.
Virėja ir mirtina infekcija
Mary Mallon gimė 1869 m. viename skurdžiausių Šiaurės Airijos rajonų. Būdama 14–15 m. ji emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur pradėjo dirbti virėja – gamino maistą turtingoms šeimoms. Mery labai gerai gamino, ir jos darbdaviai neturėjo jokio pagrindo skųstis.
Nuo 1900 iki 1907 m. ji dirbo virėja iš viso 7 šeimose. Kai ji įsidarbino Mamaroneke gyvenančios šeimos namuose, per dvi savaites nuo jos darbo pradžios namų gyventojai susirgo vidurių šiltine.
Mery persikėlė į Manhataną ir įsidarbino kitoje šeimoje. Netrukus ir šios šeimos nariai ėmė karščiuoti ir viduriuoti, o šeimoje dirbanti skalbėja mirė nuo šiltinės.
Liga moterį persekiojo kur benuvyktų: nuo teisininko šeimos, kurioje susirgo 7 iš 8 žmonių, iki kitų namų, kuriuose su vidurių šiltine atgulė 10 iš 11 žmonių.
Mery padėjo rūpintis ligoniais, nė neįtardama, kad savo buvimu situaciją tik pablogina.
Ji įsidarbino dar trijose šeimose, ir situacija vis kartojosi.
Mary pradėjo dirbti turtingo Niujorko bankininko Charleso Warreno namuose. Ch. Warrenas išsinuomojo namą Austrių įlankoje, netoli nuo Theodore‘o Roosevelto rezidencijos Sagamorės kalvose. Kartu jis pasiėmė ir Merę.
Kai dar 6 žmonės susirgo vidurių šiltine, visuomenė buvo šokiruota.
Tais laikais vidurių šiltinė buvo laikoma lūšnynų ir skurdo liga, tad namo savininkas išsigando, kad nebegalės išnuomoti namo. Jis pasamdė šiltinės tyrinėtoją George‘ą Soperį, kad šis išsiaiškintų, kur yra ligos židinys.
Klastingas desertas
G. Soperis ištyrė vandens tiekimo sistemą ir jūros gėrybes, kurios buvo patiektos vakarienei, ir jokio užkrato ten nerado. Jam kilo įtarimas, kad užkrato šaltinis gali būti M. Mallon. Vis dėlto, kadangi maistas gaminamas aukštoje temperatūroje, kurioje bakterijos žūva, G. Soperis negalėjo pateikti 100 proc. įrodymų, kad gyventojus užkrėtė virėja.
Atsakymą jis rado viename populiariausių M. Mallon gaminamų desertų – leduose su šviežiais persikais.
Tais laikais šis atradimas buvo tikra sensacija, nes iki tol nebuvo žinoma, kad sveikas žmogus gali užkrėsti kitus žmones.
Norėdamas įsitikinti, kad jo spėjimai teisingi, ir siekdamas užkirsti kelią tolesniam ligos plitimui, G. Soperis ėmė ieškoti virėjos.
Keisdama darbdavius Mary niekada nepalikdavo kito darbdavio adreso, todėl ją rasti buvo labai sunku.
G. Soperiui pavyko aptikti jos pėdsakus tik po antros mirties – šiltinė pasiglemžė jaunos moters iš turtingos šeimos gyvybę.
Įniršusi liūtė, varu Mary
G. Soperis nuvyko pas Mary ir pamėgino ją įtikinti atlikti tyrimus, bet moteris puolė jį su didele virtuvine šakute. G. Soperiui teko sprukti, bet vėliau jis grįžo lydimas gydytojo. Mary išvarė juos abu.
Galiausiai pasitelkus 5 policininkus moterį pavyko paguldyti į ligoninę. Ji buvo tikra, kad yra persekiojama be pagrindo, nes šventai tikėjo nieko blogo nepadariusi.
Gydytojas, kuris dalyvavo gabenant ją į ligoninę, pasakojo, kad sėdėdamas šalia jos jautėsi lyg būtų viename narve su įniršusia liūte.
Ligoninėje Mary buvo ištirta ir jos organizme buvo rasta šiltinės bakterijų.
Apklausos metu paaiškėjo, kad Mary neturėjo įpročio prieš maisto gaminimą nusiplauti rankas – ji sakė nemaniusi, kad tai yra taip svarbu.
Pirmasis karantinas saloje
M. Mallon 3 metus buvo laikoma izoliuota North Brother salos klinikoje. Vienintelė gyva būtybė, kuri tuo metu palaikė jai draugiją, buvo šuo.
Po 2 metų Mary padavė į teismą sveikatos departamentą, bet teismas jos skundą atmetė.
Vis dėlto moters pyktis buvo pagrįstas, nes tyrimų mėginiuose, kurie buvo išsiųsti į laboratoriją, ligos pėdsakų nebuvo rasta (greičiausiai, jai buvo remisija). Tokiu atveju karantinas buvo neteisėtas.
Po 3 metų buvo nuspręsta, kad Mary galima paleisti, jei ji sutiks nebedirbti virėja. Mary sutiko.
Iš pradžių Mary klusniai dirbo skalbėja, tačiau atlygis už šį darbą buvo mažesnis nei už virėjos darbą.
Todėl ji pasikeitė vardą ir grįžo prie ankstesnių pareigų. Ji dar 5 metus platino ligą, kol neįsidarbino gimdymo namuose. Po to, kai vidurių šiltine susirgo 25 žmonės, ir 2 mirė, Mary apgaulė iškilo į viešumą ir ji vėl buvo suimta.
Antrasis ir paskutinis karantinas
Paskutinis Mary karantinas North Brother saloje truko 23 metus iki pat jos mirties.
Jai buvo leista dirbti sesele ir plauti mėgintuvėlius ligoninėje sergantiesiems tuberkulioze. Ji tapo savotiška įžymybe – iš jos dažnai imdavo interviu. Visi buvo įspėjami neimti iš jos net vandens.
Mary mirė nuo plaučių uždegimo 1938 m.
Kadangi Mary vis keitė darbdavius, pasivadindama vis kitu vardu, iki šiol nėra tiksliai žinoma, kiek žmonių ji apkrėtė vidurių šiltine. Daug šaltinių tvirtina, kad ji užkrėtė apie 50 žmonių.
Tačiau G. Soperio užrašuose nurodyta, kad buvo užkrėsti 122 žmonės ir 5 mirė.
26 metus izoliavimo galima būtų pateisinti, jei ne keli aspektai.
Visų pirma, iki to laiko, kai Mary mirė, medikai aptiko 400 Salmonella Typhi nešiotojus, kuriems nepasireiškė šiltinės simptomai, bet nė vienas iš jų nebuvo privestinai izoliuotas.
Antra, gydytojai nė nebandė paaiškinti Mary, kokia ji pavojinga aplinkiniams, tačiau reguliariai priverstinai ją apžiūrėdavo, taip pat įkalbėjo ją atlikti tulžies pūslės pašalinimo operaciją. Ši operacija galėjo baigtis mirtimi, be to, net pašalinus tulžies pūslę, pacientas netampa mažiau pavojingas visuomenei.
Kaip prievarta įkalinta moteris iš tiesų jautėsi saloje
1932 m. Mary patyrė apopleksiją ir ją paralyžiavo. 1907 m., kai Mary pirmą kartą atvyko į salą, jai pasireiškė akių problemos. Savo būseną ji aprašo užrašuose:
„Kai tik čia atvykau, labai nervinausi, mane tiesiog sugniuždė sielvartas ir nerimas. Akys ėmė tvinkčioti ir kairįjį akies voką paralyžiavo – jis nebejudėjo. Toks jis liko 6 mėnesius. 3 ar 4 kartus per savaitę saloje apsilankydavo akių gydytojas, bet niekas jo nepakvietė manęs apžiūrėti. Man net nedavė akies dangčio. Vaikščiodama prisidengdavau akį delnu, o naktį užsirišdavau raištį.“
„Iš esmės, buvau tarsi nemokama pramoga. Į mane pažiūrėti ateidavo net praktiką atliekantys medicinos studentai, kurie klausinėdavo mane faktų, kuriuos jau ir taip žinojo visas pasaulis. Dr. Parkas leido paskelbti mano atvaizdą leidinyje „Chicago“. Pagalvojau, ar dr. Williamui H. Parkui patiktų, jei jo ar jo žmonos atvaizdas būtų paskelbtas žurnale, o po juo parašyta „Tifoidinis Williamas Parkas“.