Dingimas
Beaumontų šeima gyveno Adelaidėje, gražiame paplūdimio rajone Pietų Australijoje. Jimas dirbo taksi vairuotoju, vėliau vedė Nancy, su kuria susilaukė trijų vaikų. Dingimo dieną Jane buvo 9 m., Arnnai 7 m., o Grantui 4 m.
Jie gyveno netoli nuo Glenelgo paplūdimio, kuris vasaros mėnesiais buvo gan populiari poilsio vieta. 1966 m. sausio 26 d. vaikai nusprendė savarankiškai paiškylauti paplūdimyje. Mama juos išleido, nes jie jau kelis kartus buvo ten nuvykę vieni. Ji tik prisakė vyriausiajai dukrai Jane prižiūrėti mažuosius, davė jiems pinigų autobusui ir smulkių užkandžiams, ir susitarė, kad namo jie grįš vidurdienį.
Tačiau vidurdienį mama vaikų nesulaukė. Kai jų namie nebuvo ir antrą valandą popiet, Jimas ir Nancy susirūpino. Apie 15 val. iš darbo grįžo Jimas ir pamatęs, kad vaikų vis dar nėra, nuvažiavo į paplūdimį jų ieškoti. Deja, ten jis jų nerado, tad grįžo paimti Nancy ir kartu jie apvažiavo visą rajoną, užsuko į visų draugų namus. Kai ir šios pastangos pasirodė bergždžios, jie kreipėsi į vietos policijos nuovadą ir pranešė apie dingusius vaikus.
Tyrimas
Policija iškart organizavo išplėstinę paieškos operaciją ir apieškojo visą paplūdimį bei aplinkines teritorijas. Kai nepavyko nieko rasti, policija ėmė kontroliuoti oro uostus, geležinkelio stotis ir tarpmiestinius kelius įtarimų pagrobimu ar prekybos žmonėmis pagrindu. Labai greitai apie trijų vaikų dingimą žinojo visa šalis.
Viena moteris pranešė, kad kalbėjosi su vaikais paplūdimyje, tačiau net ir nuodugniausiai jį apieškojus nepavyko rasti nei vaikų, nei menkiausio jų daikto (iš viso tądien jie jų turėjo 17). Tai, kad nebuvo rasta nė menkiausio pėdsako, prognozavo blogiausia: kažkas vaikus pagrobė.
Nenustatytas įtariamasis
Tyrėjai apklausė daug vietinių žmonių. Jų dėmesį patraukė vienos moters pasakojimas. Moteris papasakojo, kad apie vienuoliktą ryto ji matė vaikus žaidžiančius pievoje šalia paplūdimio. Taip pat ji pastebėjo apie trisdešimties metų vyriškį, kuris iš pradžių stebėjo vaikus iš tolo, o po to kažkodėl nusprendė prie jų prisijungti. Moteriai pasirodė, kad vaikai vyriškį pažįsta. Ji apibūdino jį kaip aukštą, liekną ir įdegusį šviesiaplaukį, kuris dėvėjo maudymosi kostiumą ir turėjo mėlyną rankšluostį. Moteris užsiminė, kad jis su vaikais elgėsi kaip artimas žmogus, netgi padėjo mergaitei apsirengti drabužius. Kai vyras nuėjo persirengti, vaikai jo palaukė ant suolo, o sulaukę išėjo kartu su juo.
Dar dvi moterys patvirtino, kad apie vidurdienį matė vaikus su vyriškiu, atitinkančiu pirmosios moters pateiktą aprašymą. Jos taip pat pasakė, kad vaikai neatrodė išsigandę. Policija iškėlė prielaidą, kad vyriškis pažinojo Beaumontų vaikus iš anksčiau.
Aiškiaregys
Desperatiškai siekdami susigrąžinti vaikus, Beaumontai, padedami turtingo draugo, sumokėjo garsiam aiškiaregiui iš Olandijos Gerardui Croiset, kad šis atvyktų į Australiją ir prisijungtų prie paieškos. Aiškiaregys pareiškė, kad vaikų kūnai guli užlieti betonu netoliese esančiame sandėlyje. Pastato savininkai galiausiai davė leidimą iškasti nurodytą vietą. Tačiau vaikų kūnų ten nebuvo. Visos kitos G. Croiset versijos taip pat nepasitvirtino.
Įtariamieji
Tyrėjai, remdamiesi liudininkų parodymais, surinko nemažai įtariamųjų, dauguma kurių jau buvo apkaltinti ar teisti kitose žmogžudysčių ar pagrobimo bylose. Vis dėlto nė vienas įtariamasis taip ir nebuvo suimtas šios bylos pagrindu.
- Harry Phippsas
Vietos verslininkas Harry Phippsas gyveno vos už kelių metrų nuo paplūdimio. Įtariamuoju jis tapo 2013 m., kai jo sūnus (kuriam tuomet buvo penkiolika) pareiškė, kad matė tris vaikus jų kieme tą dieną, kai jie dingo. H. Phippsas netgi atitiko aprašymą vyriškio, kuris buvo pastebėtas su vaikais. Vis dėlto jokių įrodymų rasti nepavyko.
Du darbininkai prisipažino, kad jiems buvo sumokėta už tai, kad praėjus kelioms dienoms nuo vaikų dingimo jie iškastų didelę duobę H. Phippso gamykloje. Tyrėjai du kartus apieškojo gamyklą, netgi pasitelkę ekskavatorių ir galingus radarus, bet nieko nerado.
- Bevanas Spenceris von Einemas
Bevaną Spencerį von Einemą Beaumonto vaikų pagrobimu policija ėmė įtarti kai jis jau kalėjo už 15-metės nužudymą. Kitiems kaliniams jis pasigyrė, kad prieš kelerius metus paplūdimyje pagrobė tris vaikus ir parsivedė juos namo, kad atliktų kelis eksperimentus. Vienas vaikas operacijos metu mirė, tad jam, esą, teko nužudyti ir kitus du. Pasak jo, kūnus jis išmetė kažkur šalia Adelaidės. Nepaisant neoficialaus prisipažinimo, nebuvo pakankamai įrodymų, kad būtų galima jį suimti. Vis dėlto jis iki šių dienų laikomas potencialiu įtariamuoju.
- Arthuras Stanley Brownas
Arthuras Stanley Brownas buvo apkaltintas dviejų seserų nužudymu 1970 m. Vis dėlto jis nebuvo nuteistas už žmogžudystes, nes jam buvo diagnozuota demencija ir Alzheimerio liga.
Nors detektyvams nepavyko surinkti užtektinai įrodymų, kad galėtų jį susieti su Beaumontų vaikų dingimo byla, jis atitiko aprašymą vyriškio, kuris buvo pastebėtas su vaikais jų dingimo dieną.
Netikri laiškai
Beaumontų vaikų dingimo byla labai greitai išgarsėjo nacionaliniu mastu. Su Jimu ir Nancy reguliariai susisiekdavo įvairūs žmonės. Praėjus dvejiems metams po incidento sutuoktiniai gavo tris keistus laiškus, kurių du pirmuosius neva parašė vyriausioji dukra Jane. Laiškuose buvo rašoma, kad juos priglaudė vyriškis iš paplūdimio, ir jie dabar laimingai gyvena visi kartu, nes vyriškis jais rūpinasi. Trečią laišką, esą, parašė pats pagrobėjas, kuris pareiškė, kad nors rūpinasi vaikais, bet nori juos grąžinti tėvams, jei šie rastų tinkamą vietą, kur būtų galima perduoti vaikus. Jimas ir Nancy sutiko, nekantriai laukdami akimirkos, kada galės vėl pamatyti savo vaikus. Juos lydėjo civiliu persirengęs detektyvas. Vis dėlto, kai jie atvyko į sutartą vietą, joje nieko nerado. Vėliau tėvai gavo laišką, kuriame vyriškis rašė apsigalvojęs ir nusprendęs pasilikti vaikus, nes jautėsi išduotas dėl to, kad perdavimo operacijoje dalyvavo detektyvas.
Iš pradžių policija patikėjo, kad laiškai tikri, tačiau praėjus 25 m., pasitelkę modernias teismo medicinos technologijas tyrėjai išsiaiškino, kad visus laiškus parašė niekuo su byla nesusijęs žmogus, kuris tuo metu buvo paauglys, ir tiesiog norėjo pajuokauti. Byla tam asmeniui taip ir nebuvo iškelta, nes nuo incidento praėjo per daug laiko.
Kuo viskas baigėsi
Nancy ir Jimas neprarado vilties surasti dingusius vaikus. Jie daug metų padėjo tirti bylą.
Sutuoktiniai nusprendė ir toliau gyventi tuose pačiuose namuose tikėdamiesi, kad vaikai vieną dieną sugrįš, bet galiausiai, po daugybės metų kančios jie nusprendė išsiskirti ir išsikraustyti iš senųjų namų. Vaikų motina Nancy mirė 2019 m., būdama 92 m. Ji mirė taip ir nesužinojusi, kas nutiko jos vaikams. Ši byla išlieka atvira iki šiol.