Pažintis
Susitikimą su Juo prisimenu labai gerai. Tai įvyko niūrią pavasario popietę, pliaupiant lietui. Jau kurį laiką nekantriai stoviniavau autobusų stotelėje ir pakaitomis dirsčiojau tai į laikrodį, tai į kelią. Vėlavau į susitikimą ir galbūt būčiau spėjusi nubėgti iki reikiamos vietos per 15 minučių, tačiau labai nenorėjau sušlapti savo mėgstamų aukštakulnių.
Buvau paklojusi už juos ketvirtadalį atlyginimo ir avėjusi tik kelis kartus. Taigi, prisiglaudusi kamputyje, žvelgiau pro lietaus purslų plakamą stiklo sieną, retkarčiais nuleisdama žvilgsnį į blizgančias batelių nosis ir mintyse burnodama ant visų pasaulio autobusų. Pagaliau tolumoje išvydau atlinguojant reikiamą numerį ir džiaugsmingai žengiau arčiau gatvės.
Tik staiga ūūūžžžt prošal praskrido kažkoks murzinai raudonas kriokiantis automobilpalaikis ir ištėškė pakelės balos turinį tiesiai ant manęs. Netekusi žado nužvelgiau savo šviesų lietpaltį, išmargintą bjauriomis tamsiomis dėmėmis, šlapias pėdkelnes ir permirkusius batelius.
Purvinas vanduo varvėjo net nuo mano ilgų plaukų, kuriuos rytą buvau rūpestingai sugarbanojusi. Dar išgirdau, kaip kažkas šalia piktdžiugiškai sukikeno, kad „taip ir reikia fyfai“, tačiau tuo metu prilingavo autobusas, ir pulkas žmonių puolė spraustis pro atvertas duris. Aš buvau išspjauta iš to lipimo panikos apimto būrio, ir paėjusi šonan, išsikrapščiau nosinaitę bei mėginau nusivalyti purvą nuo šviesių drabužių. Staiga šalia stabtelėjo juodas BMW ir pro atvertą langą išlindo tamsiaplaukė vyriškio galva.
- Ajajaj, kaip negerai, - nusišypsojo Jis, stebėdamas mano triūsą. - Labai gaila, kad gatvėse laksto nemandagių ir atgrubnagių vairuotojų, kurie taško balas ant gražių merginų.
Pamenu, kad piktai į Jį dėbtelėjau ir nieko nesakiusi pasilenkiau valyti batelių. Tuomet automobilio durelės prasivėrė, ir vyriškis išlipo.
- Leiskit, aš jums padėsiu, - ištarė ir išsitraukęs popierinę nosinę ėmė šveisti mano batelius.
Nustebusi kurį laiką žiūrėjau į Jo kostiumuotą nugarą, sulinkusią prie mano kojų ir sukau galvą, ką čia pasakius. Pagaliau ištariau „dėkui“.
- Oi, nėra už ką, - vėl nusišypsojo Jis, pagaliau atsitraukė nuo mano batų ir švystelėjo nosinę į šiukšlių dėžę. Tada nužvelgė mane ir pasisiūlė pavėžėti, „nes aš labai nukentėjusi nuo gatvės chuliganų ir manim dabar reikia pasirūpinti“. Jo gražus taisyklingas veidas ir gyvos rudos akys kėlė pasitikėjimą, tad dar kartą permetusi žvilgsniu savo purvinus drabužius, sutikau sėsti į Jo automobilį.
- Žinokit, užsirašiau jūsų BMW numerį ir tuoj pat išsiųsiu žinutę draugėms, tad jei turit piktų kėslų, tuoj pat meskit juos iš galvos, - visai rimtai įspėjau Jį, bet Jis tik linksmai susijuokė.
- Nesirengiu jūsų skriausti, tad žinutes galit siųsti, kam tik norit, - atkirto ir plačiai atlapojo mašinos dureles.
Įsėdusi paklausiau, ar Jis mane pavežtų į tokią ir tokią gatvę, Jis linktelėjo galva, ir pajudėjome. Važiuodami susipažinome, išsikalbėjome. Man patiko Jo humoro jausmas, iškalba, mandagus tonas. Laikas pralėkė akimirksniu, ir tiesą pasakius, kai Jis mane privežė iki parduotuvės, šalia kurios gyvenau, supratau, kad nenorėčiau su Juo išsiskirti. Mes stabtelėjome stovėjimo aikštelėje, tada Jis atsisuko į mane ir nusišypsojo. Aš irgi nusišypsojau.
- Virga, kalbėsiu su jumis tiesiai šviesiai, be užuolankų ir melo, - staiga ištarė Jis, kurį laiką pagręžęs mane akimis. - Jūs - labai graži mergina, liekna, mano skonio. Labai man patinkat ir mane traukiat. Tikrai norėčiau su jumis pasimatyti, tačiau turiu prisipažinti jums, kad esu vedęs. Savo žmoną myliu ir skirtis nesiruošiu, tiesiog mūsų santykiuose kurį laiką vyrauja rutina. Mano žmona - labai užimta moteris, o man trūksta moteriško švelnumo ir sekso. Jei sutiktumėt būti mano meiluže, pažadu būti dėmesingas, atidus, švelnus ir dosnus. Ką jūs manot apie tai?
Jis nutilo ir laukė atsakymo, o aš kurį laiką negalėjau ištarti nė žodžio. Žinoma, buvau nustebinta tokio atviro prisipažinimo ir pasiūlymo, ir pirmoji mintis buvo pasakyti Jam „ačiū ir viso gero“. Tačiau sudvejojau. Mano paskutiniai ilgalaikiai santykiai buvo nesėkmingi - su barniais, nesantaika, išėjimais, grįžimais, sužadėtuvėmis ir skyrybomis. Buvau velniškai nuo jų pavargusi, ir jau apie pusmetį nenorėjau veltis į jokias rimtas draugystes su vyrais.
Aš vėl pažvelgiau į Jo patrauklų vyrišką veidą ir staiga pamaniau, kad galbūt neįpareigojantis romanas ir yra tai, ko man dabar reikia. Rimtų santykių aš netroškau, tačiau neįkyrus dailaus vyro dėmesys pagyvintų mano viengungišką gyvenimą. Štai tokios mintys sukosi mano galvoje, ir pati nepajutau, kaip ištariau: „Gerbiu jus už jūsų atvirumą.
Paprastai dauguma vedusių vyrų meluoja susiriesdami apie savo žmonas... Gal užsirašysiu jūsų telefono numerį ir gerai pamąstysiu apie jūsų pasiūlymą“. Jis akivaizdžiai nudžiugo ir padiktavo savo numerį. Tada aš atsisveikinau, išlipau iš automobilio, ir pamojavusi Jam ranka, gracingai nuėjau.
Susitikimas
Paskambinau Jam po kokio mėnesio, kurį praleidau gan monotoniškai - darbas, namai, susitikimai su draugėmis, vėl darbas, namai...
Buvo penktadienio vakaras, aš - visa puošni ir rūpestingai pasidažiusi, o draugė paskutinę minutę pranešė turinti reikalų ir negalėsianti su manimi tą vakarą pasisėdėti kavinėje.
Jo vardas švystelėjo mano galvoje netikėtai, kuomet jau ketinau nusimesti naują trumputę suknelę, susisukti į chalatą ir įsitaisyti priešais televizorių su vyno taure. Prisiminusi Jo charizmatišką šypseną, pagaliau apsisprendžiau ir pagriebusi telefoną vienu ypu suradau ir surinkau numerį. Atsiliepė labai malonus vyriškas balsas.
Paklausiau, ar kalbu su Mindaugu ir prisistačiau esanti nuo „balų chuliganų“ išgelbėta simpatiška mergina. Jis kaipmat mane atsiminė ir be galo nudžiugo. Po pusvalandžio jau sėdėjome kartu jaukioje kavinėje ir varstėme vienas kitą ilgesingais žvilgsniais. Jis išsitarė visą tą laiką tikėjęsis, kad aš paskambinsiu. Šnekučiavomės keletą valandų, šveitėm pyragaičius su ledais ir skanavome vyną pakaitomis su kava. Jau seniai nebuvau taip maloniai leidusi vakaro.
Galop pasijutau iki ausų paskendusi Jo gilių rudų akių jūroje, ir pati nepajutau, kaip pakviečiau Jį į savo namus. Vos spėję įžengti pro mano buto duris, puolėme vienas kitam į glėbį ir aistringai įsisiurbėm vienas kitam į lūpas. Mano suknelė tuoj pat nusmuko žemyn, ir Jis, tvirtai apsivijęs mane rankomis, nunešė į lovą.
Mylėjomės su beprotiška aistra ir nekantrumu, mano kūnas tapo nebevaldomas, ir aš atsidaviau mane užliejančioms malonumo bangoms.
Vėliau Jis išėjo, rūpestingai mane apklostęs ir pabučiavęs į lūpas. Susitarėme netrukus susitikti, ir aš tuoj pat nuvargusi užsnūdau.
Susižavėjimas
Mūsų romanas įsisiūbavo labai greitai - mes dažnai susitikinėdavom, Jis dovanodavo man gėlių ar šiaip nedidelių mielų smulkmenėlių, eidavom į kino teatrą, kavinę ar parką, vėliau dažniausiai važiuodavome į užmiestyje stūksantį Jo jaukų kotedžą ir aistringai mylėdavomės. Kaip bebūtų, tai manęs neužvaldė ir nebuvo taip, kad nespėjusi su Juo išsiskirti jau galvodavau, kada vėl susitiksim.
Mane visiškai tenkino mūsų neįpareigojantys santykiai, netgi tai, kad Jis veikiausiai turėjo ir kitų meilužių (aš tai įtariau, bet nesigilinau), ir gyvenimo tėkmė sparčiai ir entuziastingai tekėjo savo vaga. Aš visapusiškai pasikeičiau į gera - rūpinausi savo išvaizda (pirkdavau seksualius apatinius, elegantiškus drabužius, pradėjau lankyti sporto klubą, sveikai maitintis, rūpestingai puoselėjau savo ilgus šviesius plaukus), pasiekiau gerų rezultatų darbe ir sėkmingai kilau karjeros laiptais, pagerėjo santykiai su draugėmis ir artimaisiais, nes visuomet jaučiausi linksma ir optimistiška. Staiga mano gyvenime nebeliko rūpesčių dėl vyrų, ir aš pasijutau laisva.
Tačiau tokia idilė tęsėsi tik dvejus metus. Vėliau norom nenorom pastebėjau, kad ilgiuosi Jo, galvoju apie Jį ir noriu iš Jo vis daugiau, vis dažniau pati jam skambindavau ir kviesdavau susitikti ir, o varge, imdavau pavyduliauti, kai Jis nepaskambindavo sutartu laiku ar atidėdavo susitikimą. Man pradėjo atrodyti, kad Jis vis labiau šalo ir ėmė elgtis su manimi atsainiau ir familiariau, o tai mane gerokai erzino.
Kartą nusprendžiau pasikalbėti su Juo atvirai ir papasakoti Jam apie savo lūkesčius, viltis ir jausmus. Žinoma, puikiai prisiminiau, kaip Jis pačioje pažinties pradžioje mane įspėjo, kad nieko savo gyvenime niekad nekeis, tačiau galvojau, kad dveji metai galėjo pakeisti Jo požiūrį. Juk per tą laiką atsirado jausmai - prisirišimas, švelnumas, susižavėjimas, galbūt kažkas daugiau... Aš norėjau tai išsiaiškinti.
Nusivylimas
Laukiau Jo atvažiuojant. Tokia neeiline proga užsivilkau pačią gražiausią ir trumpiausią savo suknelę, paleidau plaukus ir apsiaviau savo mėgstamus aukštakulnius. Lauke siautė pavasaris, medžių šakos švelniai siūbavo nuo švelnaus šilto vėjelio, o ore tvyrojo svaiginantis žiedų kvapas. Vaikštinėdama pirmyn atgal galvojau apie tai, kad Jį myliu ir kad šiandien Jam apie tai pasakysiu. Mano karštligiškas mintis nutraukė švilptelėjimas.
Apsidairiau - ne, tai ne Jis. Kažkokie vaikinai praeidami pro šalį pažėrė man komplimentų ir pasiūlė eiti drauge. Atrėžiau, kad gal kitą kartą. Tuomet gatve pračiuožė juodas automobilis ir sustojo. Nuskubėjau link jo kone tekina, atsidariau dureles ir klestelėjau į vidų.
Mindaugas pasisveikino ir pakštelėjo man į lūpas. Prisiminiau, kaip Jis anksčiau puldavo man atidaryti automobilio durelių. „Dabar, matyt, jau nebėra reikalo“, - šmėstelėjo man mintis. Jis lyg tarp kitko pasiteiravo, su kokiais „bernais“ aš ten gatvėje kalbėjausi, ir man pasirodė, kad Jis pavyduliavo. Pasakiau, kad ten buvo tik nepažįstami praeiviai.
Jis tylėdamas paėmė savo telefoną ir surinko kažkokį numerį. Tada pridėjo aparatą prie ausies ir mirktelėjo man akį.
- Na, ar jau pasiruošusi? - tarstelėjo kažkam. - Prilėksiu už penkių minučių. Jei nerasiu tavęs prie lauko durų, važiuosiu sau, supratai?
Jis išjungė telefoną, o aš paklausiau, kas čia vyksta. Jis maloniai paaiškino, kad tai bus siurprizas ir užvedė variklį.
Važiavom tylėdami. Greitai Jis įsuko į kažkokią gatvelę, ir prie vieno daugiaaukščio išvydau lūkuriuojančią gražią lieknutę merginą. Pamačiusi mus, ji greit pribėgo ir įsiropštė vidun. Pasisveikino, prisistatė esanti Greta, ir taip važiavom toliau, linksmai šnekučiuodamiesi, tiksliau, kalbėjosi jiedu, o aš, nieko nesuprasdama, bet kantriai laukdama paaiškinimo, tik retkarčiais įterpdavau žodelį.
Pagaliau atvažiavom į Jo kotedžą. Jis išsitraukė iš bagažinės krepšius su užkandžiais bei vynu ir nužingsniavo į vidų, o mes su Greta tipenom iš paskos.
Virtuvėje viską iškraustėm ir gražiai sudėjom į lėkštes, tuomet Jis papilstė vyno, ir kai visi išgėrėm, paaiškino, koks siurprizas manęs laukia (kaip supratau, Gretai tai nebuvo netikėtumas). Ogi seksas trise. Tikriausiai niekad gyvenime nebuvau taip nemaloniai apstulbinta kaip tą akimirką. Pirmiausia susiverčiau visą vyno taurę, o paskui pareiškiau, kad man tai nepriimtina, ir kad mano mieliausiasis galėjo pasiteirauti mano nuomonės apie tai anksčiau.
Kažkodėl Mindaugą mano pyktis prajuokino, Jis kvatojosi nesustodamas, o paskui pasakė, kad bus taip, kaip noriu aš. Gretai liepė eiti į atskirą kambarį, o mane, paėmęs už rankos, nusivedė į didžiausią miegamąjį. Tačiau aš širdau ant Jo ir mylėtis nenorėjau. Nustūmusi Jo rankas, nusisukau į sieną ir užmigau.
Išsiskyrimas
Rytą prabudau susivėlusi ir skaudančia galva. Šiaip ne taip išsiropštusi iš lovos nuėjau į virtuvę gerti kavos. Praeidama pro gretimą kambarį netyčia žvilgtelėjau pro praviras duris ir pamačiau juos abu lovoje miegančius - vyrą, kuriam visai neseniai ketinau prisipažinti meilėje, ir jo meilužę Gretą.
Ašaros užtvindė man akis, bet susitvardžiau, ir nuslinkusi į virtuvę, ilgai ten sėdėjau apsikabinusi kavos puodelį. Galvoje šmėžavo įvairios mintys, jaučiau tai neapykantą, tai beviltiškumą, tai bejėgiškumą. Supratau, kad nesu tokia laisva, kaip maniau, ir kad įsileidau Jį į savo širdį labiau nei būčiau norėjusi.
Laimingoji porelė netrukus atsikėlė ir čiauškėdami atėjo į virtuvę. Mindaugas, išvydęs mano rūškaną veidą, tepasakė: „Juk tu pati nenorėjai su manimi miegoti. O Greta norėjo. Tai ko dabar raukaisi?“ Ir nusišypsojo ta savo žavinga šypsena. Pareikalavau vežti mane namo.
Atgal važiavom tylėdami. Jis išleido Gretą prie namų, tada pavėžėjo mane. Kadangi aš vis dar tylėjau, niuktelėjo man į šoną ir linksmai pasakė:
- Nekreipk dėmesio į Gretą. Ta mergina man nieko nereiškia. Jau anksčiau ketinau su ja išsiskirti, tačiau ji nenorėjo, sakė, kad yra mane įsimylėjusi. Ji tiesiog sekioja man iš paskos kaip šešėlis! Aš galiu su ja elgtis, kaip tik noriu, ji man atleidžia viską... Na, man jos gaila, ir tiek.
Aš tepasakiau, kad esu priblokšta jo elgesio, išlipau lauk ir nuėjau namo.
Kelis mėnesius nenorėjau Jo matyti ir vis galvojau apie išsiskyrimą. Tačiau nepajėgiau Jo tuomet palikti. Jis daug skambino, rašė, laukdavo manęs prie namų su gėlėmis ir atsiprašymais. Ir galop palūžau. Vėl ėmėm susitikinėti, ir viskas tarsi buvo kaip anksčiau - dėmesys, dovanos, aistra, rūpestis. Tačiau vos tik vėl aš Jam pasidaviau, vėl ėmiau svajoti ir kalbėti apie mūsų bendrą ateitį, rodyti Jam didesnį dėmesį ir prieraišumą, Jis vėl tarsi nutolo nuo manęs ir ėmė elgtis atsainiau bei grubiau.
Kartą, kai paskambinau pasiteirauti, kada Jis atvažiuos manęs, nes vėlavo visą valandą, Jis atkirto jau man kažkada girdėtais žodžiais: „Būsiu po dešimt minučių. Jei nestovėsi lauke ir manęs nelauksi, išvažiuosiu“. Mane tarsi perkūnas trenkė po tokių žodžių. Negi ir aš tapau paskui Jį gailiai bėgiojančia mergele, prašančia bent lašelio dėmesio? „Ne, po galais, - pamaniau, - aš turiu išdidumo ir su tuo nesitaikstysiu“.
Neišėjau. Tik pro langą mačiau, kaip Jis atvažiavo ir luktelėjęs kokią minutę, vėl išvažiavo. Vėliau man skambino, bet aš neatsiliepiau. Neatrašiau ir į Jo žinutes. Laikui bėgant, skambučių ir žinučių nebeliko. Nežinau, kaip Jis dabar gyvena ir ką veikia, bet tikriausiai Jo gyvenimas nesustojo.
Tiesa, kartą mačiau pravažiuojant Jo automobilį. Keleivio vietoje sėdėjo graži tamsiaplaukė moteris, galbūt žmona, o galbūt nauja simpatija, bet man jau vis vien. Nei skaudu, nei gaila to, kas buvo. Kartais netgi galiu būti tokia šaltakraujiška kaip ir Jis ir stumdyti žmones kaip šachmatų figūrėles. Pažįstami sako, kad aš pasikeičiau, bet man tokia būsena patinka.
O Mindaugo telefono numerį vis dar turiu. Galbūt surinksiu jį kada nors, bet šįkart tam, kad būčiau laimėtoja, o ne pralaimėjusioji.
**********************
Ši istorija yra konkurso „Mūsų neįtikėtina pažintis... netikėtai užtruko“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus! Turite progą laimėti „Alma littera“ išleistą tarptautinį bestselerį „Mano vyro paslaptis“.