Pardavėja būti nepatiko

Menininkų šeimoje augusi D. Matijošienė nuo pat vaikystės domėjosi daile. Šį pomėgį, matyt, paveldėjo iš tėvo, kuris taip pat kuria vitražus. Mama – baleto artistė, bet šokti Danguolė niekada nemėgo. Vaikystėje ji lankė dailės būrelius, mokėsi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, vėliau Vilniaus dailės akademijoje įgijo monumentaliosios (vitražo) dailės specialybę.

„Visas mano gyvenimas susijęs su daile. Negalėjau be jos. Piešiu nuo 7-erių metų“, – prisipažino menininkė.

Ankstyvojoje jaunystėje moteris išbandė ir kitokią veiklą. Baigusi studijas, įsidarbino parduotuvėje, kur ne tik prekiavo, bet ir plovė grindis, valė dulkes. „Turbūt kiek­vieno menininko pradžia sunki. Kai esi niekam nežinomas, užsakymų gauti sunku. Todėl užsidirbdavau kitais būdais“, – prisiminė ji. Tiesa, pardavėja ji dirbo trumpai. Ilgos darbo valandos, dideli reikalavimai ir mažas atlyginimas aukštąjį meninį išsilavinimą turinčios moters nežavėjo.

„Mečiau darbą ir iš stiklo šukių, kurios likdavo nuo tėvo stiklo plokščių, ėmiau kurti papuošalus“, – apie pirmuosius kūrinius pasakojo ji. Vaikščiodama po sostinėje šurmuliuojančias muges, menininkė pamatė, kad stiklo gaminiais beveik niekas neprekiauja, todėl nusprendė prekiauti.

Apkeliavo visą Lietuvą

Pradėjusi gaminti papuošalus, Danguolė susipažino su būsimu vyru. Nors jis nebuvo menininkas, domėjosi moters darbais. Netrukus jie jau dirbo kartu: Danguolė sugalvodavo idėjas, eskizus, o jos vyras padėdavo visa tai įgyvendinti. Taip pora dirba iki šiol.

„Pradėjome kartu važinėti į muges, kur prekiavome papuošalais ir mažais suvenyriniais vitražo paveiksliukais. Aplankėme daugybę Lietuvos miestų ir miestelių.

Jei nebūtume dalyvavę mugėse, vargu ar bent pusę to būtume pamatę“, – džiaugsmingai pasakojo Danguolė.

Ji prisiminė, kaip anksčiau buvo sunku parduoti iš stiklo pagamintus papuošalus.

„Žmonės manė, kad jie nepatvarūs – nukris ir suduš. Dabar požiūris visai kitoks“, – atviravo menininkė. Tiesa, konkurencija taip pat daug didesnė. Šiandien papuošalais prekiauja kas tik gali. Vieni juos gamina iš stiklo, kiti – iš karoliukų, šilko ar kitokių medžiagų. Vyksta daug kursų, kur kiekvienas gali išmokti tai daryti.

„Buvo metas, kai pragyvendavome vien iš prekybos stiklo papuošalais. Dabar sunkiau, todėl norisi imtis didesnių projektų. Vis dažniau kuriu vitražus, o laiko mugėms lieka vis mažiau“, – apie kintančias rinkos tendencijas pasakojo D. Matijošienė. Tačiau ieškoti papildomo darbo vitražistei nebereikia: nors pajamos nepastovios, pragyventi pavyksta.

Labiausiai nukenčia akys

Menininkė nežino, ką kurti ir gaminti smagiau. Jos sugalvoti ir pagaminti stiklo papuošalai yra autoriniai, unikalūs darbai. O vitražų kūrimas ir gamyba – visai kitoks procesas.

„Tai – kolektyvinis darbas, kuriame dalyvauja ne tik vitražistas, bet ir užsakovai, architektai ar namų interjero dizaineriai“, – skirtumus vardijo moteris. Vitražų menas prabangos menu laikytas visame pasaulyje nuo pat viduramžių.

Danguolė kuria įvairius papuošalus: auskarus, pakabukus, sages, kaklaraiščių segtukus, žiedus, pasagas, apyrankes. Stiklą ji ruošia įvairiais būdais: lydo skirtingų spalvų stiklą, piešia jame ir ant jo, deda į stiklą augalų daleles, metalo drožles, miltelius ir t. t.

„Galimybės beribės“, – džiaugėsi menininkė. Tačiau darbas su stiklu, ypač mažais jo gabaliukais, yra labai pavojingas. Reikia ne tik turėti neišsemiamus aruodus kantrybės, bet ir būti itin atsargiai.

„Gamindama papuošalus kartais stiklą pjaustau 5 milimetrų gabaliukais. Akys pavargsta, prireikia akinių“, – pasakojo ji. Moteris gerai pamena dieną, kai į akį įkrito skaidraus stiklo šukė ir teko skubiai važiuoti į ligoninę.

„Teko važiuoti net į kelias gydymo įstaigas, nes gydytojai nenorėjo prisiimti atsakomybės, bijojo traukdami šukę pažeisti akį. Iki šiol esu dėkinga gydytojai, kuri ryžosi tai padaryti. Viskas baigėsi laimingai“, – šiurpiais prisiminimais dalijosi ji. Ir juokaudama pridūrė, kad vos ne kasdien susibraižyti ar įsipjauti rankas jau tapo įprasta: „Pleistro namie visada yra.“

Emigruoti nežada

Vitražus Danguolė parduoda ne tik Lietuvoje. Užsakymų ji gauna ir iš kitų Europos šalių.

„Informacija apie darbus ir juos kuriančius menininkus eina iš lūpų į lūpas. Stiklo technologijas išmanančių žmonių nėra daug, bet ir rinka maža“, – pasakojo moteris.

Ji norėtų geriau įsitvirtinti užsienio rinkoje, pakeliauti, galbūt net pagyventi svetur.

„Sveika pakeisti aplinką. Susipažįsti su nauja kultūra, naujais žmonėmis, kyla naujų idėjų, darbai tampa įvairesni“, – neabejojo vitražistė.

Tačiau kol kas nuo tokių sprendimų porą sulaiko prieš septynis mėnesius gimusi dukrelė. Menininkė pripažįsta, kad vaikų gimimas labai pakeičia gyvenimą. Iki šiol vit­ražus ir papuošalus gaminusi namuose, kur šiai veiklai buvo skyrusi atskirą kambarį, ji žada kraustytis į nuomojamas patalpas ir ten įsirengti dirbtuves. „Gimus dukrelei, dirbti namuose vis sudėtingiau“, – tvirtino moteris.

Vitražo istorija

Labai seniai buvo pastebėta, kad paveikslai iš spalvoto stiklo gali pakeisti net ir labai niūrią patalpą. Sprendžiant iš rastų spalvoto stiklo fragmentų, paprasčiausių vitražų buvo dar Senovės Egipto laikais.

Senovėje šis labai brangus ir daug darbo reikalaujantis dekoro elementas buvo naudojamas tik kulto bei religiniuose pastatuose. Ankstyvųjų Romos krikščionių bazilikose langams apipavidalinti buvo naudojamos plonos alebastro ir selenito nuopjovos, kurios slopindavo ryškią šviesą ir sukurdavo nepakartojamą dekoratyvumą.

XII a. Prancūzijos gotikinėse katedrose ir bažnyčiose vitražai buvo naudojami kaip paveikslai, vaizduojantys religinius siužetus. Jie buvo kuriami iš spalvoto stiklo gabalų, sutvirtintų švino juostelėmis.