Vyro dovana gyvenimą apvertė aukštyn kojomis

Po ne vienerių metų savęs ieškojimo, gimtadienio proga vyro dovana lietuvaitės Kristinos Bondar gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. „Norėjau dovanos su išliekamąja verte, todėl galvojau apie deimantinius auskarus. O vyras Eduardas pasiūlė man vietoj auskarų padovanoti fotoaparatą,“ – apie savo karjeros pradžią „Londonietei“ pasakojo žavi moteris.

- Papasakokite apie Jūsų fotografavimo kelio pradžią. Kada ir kodėl pasukote šiuo keliu?

- Man, kaip ir daugeliui žmonių būdingas savęs ieškojimas, todėl veiklos sritis keičiau drąsiai, kai tik nustodavau jausti aistrą tam, ką darau. Į darbą žiūriu ne tik kaip į pajamų šaltinį, bet kaip į savęs realizaciją. Mano atėjimas į fotografiją, o gal reikėtų sakyti, jos atėjimas į mano gyvenimą daug kam buvo netikėtas, bet dabar žiūrėdama atgal, suprantu, kad tikriausiai seniai nulemtas.

Savo gyvenimą pradėjau kitoje objektyvo pusėje – mano senelis buvo didelis fotografijos entuziastas, o aš buvau jo mylimiausias modelis. Niekuomet nepamiršiu valandų, praleistų kartu su juo mažytėje vonioje degant raudonam šviestuvui ir vykstant fotografijos magijai. Visgi su fotografija aš išsiskyriau ilgam – baigiau politikos mokslus, vėliau interjero dizainą, daug metų dirbau interjero dizainere Lietuvoje ir Londone. Bet visada jaučiau, kad kažko man trūksta.

Lemtingas lūžis įvyko belaukiant mano 30-ojo gimtadienio, kai rinkausi sau dovaną. Norėjau jos su išliekamąja verte, todėl galvojau apie deimantinius auskarus. O vyras Eduardas pasiūlė man vietoj auskarų padovanoti fotoaparatą. Sutikau iš karto!

Nors savo pirmojo fotoaparato jau neturiu, negalėjau gauti geresnės dovanos su didesne išliekamąja verte! Nuo tos dienos viskas apsivertė aukštyn kojomis. Iš karto supratau, kad savo gyvenimą siesiu su fotografija.

Deja, neturėjau fotografavimui pakankamai žinių. Turėjau itin mažai laiko bent iš tolo prisivyti foto profesionalus. Mokiausi dieną ir naktį: internetiniai fotografijos kursai, nesibaigiančios „Photoshop" pamokos, dirbtuvės su geriausias fotografais. Man labai padėjo buvimas Londone, kur daugybė galimybių mokytis iš geriausiųjų. Pasiutęs maratonas tęsėsi apie metus. Atsigręžusi atgal pamačiau, kiek per tą laiką patobulėjau.

Pirmoji darbų paroda, įvertinimas, nuotraukos žurnaluose, supratau, pagaliau aš SAVO kelyje!

- Ką fotografavimas Jums reiškia?

- Fotografija leidžia man pilnai realizuoti save, nes ji neapsiriboja vien mygtuko spaudimu. Fotosesijas kruopščiai planuoju – noriu, kad kiekviena nuotraukų serija pasakotų kažkokią istoriją, kad prikaustytų žvilgsnį, sudomintų. Atrenku modelius pagal tipažą, ilgai ieškau vietų, drabužių. Vėliau nemažai laiko praleidžiu retušuodama. Visada fotografuoju tikslingai – prieš nukreipdama objektyvą galvoju, kokia bus nuotraukos paskirtis, kur ji galėtų atsidurti.

Fotografijoje man dar labai patinka tai, kad tobulėjimui savo srityje nereikia nei investorių, nei gerų klientų, nei pareigų didelėje kompanijoje, nereikia net super brangaus fotoaparato. Net jeigu neturi užsakovo, vist iek gali sukurti nuotraukas, kurios privers žavėtis pasaulį.

- Koks Jūsų fotografavimo stilius?

- Kai tik pradėjau mokytis, supratau, kad mano mylimiausia sritis – mados fotografija. Tai pati dinamiškiausia fotografijos sritis, teikianti daugiausiai iššūkių, kurioje, kaip ir madoje, viskas vyksta super greitai – tiesiog kūliais verčiasi. Tam, kad pasivyčiau tuos, kurie priekyje – reikia bėgti be atokvėpio, o pralenkti juos – pavyksta vienetams.

Mados žanras tikriausiai padiktavo ir mano stilių – čia negali būti kaip visi. Romantiški portretai ar svajingos vestuvinės nuotraukos – ne man. Kaip mano stilių apibūdino vieno žurnalo redaktorius – balansas tarp mados ir kasdieniškumo. Svarbiausia man, kad kiekviena nuotrauka kažką pasakotų žiūrovui, galbūt net keltų klausimus.

Mėgstu spalvas, man visuomet atrodo, kad iš juodai baltos nuotraukos kažkas buvo atimta. Fotografuoju ne tik madą – portretus ir šventes taip pat, tačiau stilius lieka tas pats, todėl mane renkasi klientai norintys kažko nestandartiško.

- Ar dirbate individualiai, ar su komanda?

Esu įsitikinus, gera komanda - jau pusė darbo. Kai į fotosesiją susirenka tikri profesionalai, darbas tiesiog verda ir rezultatai puikūs!

Šiuo metu mano puikioji komanda: Diana Rakicjaka – visažistė, plaukų stilistė ir visų sričių meistrė. Kartu nuolat dalyvaujame įdomiuose projektuose – spaudoje, teatre, kine, kuriame fotosesijas mados žurnalams. Mums lengva dirbti kartu, nes požiūris į darbą sutampa – esam ambicingos, domimės viskuo, negailime savęs įdomiems projektams ir visuomet ieškome kažko naujo.

Savo vyrą taip pat laikau savo komanda: kai gali, jis visada pataria, kritikuoja, padeda su „neįmanomomis“ dekoracijomis. Taip pat negaliu nepaminėti mano pirmojo modelio ir ištikimos bendražygės Eiridos Jurevičiūtės ir didelio jos indėlio generuojant idėjas, asistuojant, derinant drabužius, pozuojant modeliams.

- Kur jau yra tekę padirbėti?

- Dirbu tik antrus metus, tad ir pasiekimai dar ne itin dideli, tačiau surengiau dvi darbų parodas, rudenį planuojame trečiąją. Darbai spausdinami Jungtinėje Karalystėje, Jungtinės Amerikos Valstijoje, Lietuvos gyvenimo būdo bei mados žurnaluose ir tinklaraščiuose, dirbau kino, teatro projektuose, daug dirbu ir su Lietuvos dizaineriais.

Ypač įdomūs nuolatiniai projektai kartu su Londone gyvenančia rankinių dizainere ir brando „Alexa Jay“ įkūrėja Indre Jakumaite. Rugsėjį kartu su Diana Rakickaja dalyvausime ambicingame mados projekte „Exit to the city“, Vilniuje.

- Kas yra Jūsų įkvėpimas, vadinamoji mūza?

- Mano didžiausias įkvėpimas – kasdieninė mados spaudos apžvalga – kitų fotografų darbai palaiko man norą dirbti, būti geresnei. Pačioje pradžioje itin žavėjausi fotografais Miss Aniela ir Erik Almas darbais, iš jų labai daug ko išmokau. Dabar labiau koncentruojuos į konkrečius darbus, idėjas ir technikas.

Labai svarbus vaidmuo tenka ir mano vyrui – jis visą laiką mane labai palaiko, kritikuoja ir skatina dirbti toliau. Jo kritika itin vertinga, nes jis niekada neleidžia man padaryti prasčiau nei galiu, visada sako tiesą ir niekada be reikalo negiria.

Mano mūza - žmogus, kuris tuo metu stovi prieš objektyvą. Fotoaparatas leidžia man tarsi matyti žmones giliau: kokie jie yra, kokie nori būti. Tai labai žavi ir tai labai smagūs ieškojimai.