Ji panorėjo išpažinties.
Mes susitikome Vilniaus bare, susėdome už tolimiausio staliuko. Kalbėjom ilgai. Padūsaudami.
Skausmo istorija prasidėjo dar tada, kai Agnei nebuvo nei 18-os. Ir tarsi visai banali kasdienybė. Jos, šešios panelės kažkokiame bute šventė gimtadienį, o paskui visos nutarė nulėkt į diskoteką. Ir visos, smagiai kikendamos prisižadėjo, kad kiekviena susiras „po berną“. Ir baras, ir šokiai, ir iki 2 val. nakties.
Kelios taurės vyno ir šampanas susuko miglos pūgą, Agnei patiko du bernai ir su abiem šoko, koketavo ir ėjo prie baro. Jie, matyt susitarė, tad vienas iš jų drėbtelėjo, kad ji prie jo „nesibraižytų“, atsieit „ne mano skonio“. Kitas, Vytautas, staiga tapo dvigubai meilesnis, trigubai lipšnesnis ir keturgubai paslaugesnis.
– Fainas bernas, – kikeno ir draugės.
Naktis baigėsi Agnės daugiabučio laiptinėje, o – teisingiau – nusileidus į namo rūsių labirintą. Jau nekalbant apie tai, kad „tai“ Agnės gyvenime įvyko pirmą kartą, bet kaustė ir nežmoniškai klaiki baimė. O jeigu kas nors pamatys?! Gi tame daugiabučiame name bene kiekvienas kiekvieną pažįsta!
Viskas baigėsi laimingai.
Na, ne visai.
Vytautas (dabar 28 metai) dirbo „prie parduotuvės“ ir autobusiuku su belangiu kėbulu vežiojo prekes. Dažnai ir Agnė važiuodavo kartu. Tai į Klaipėdą, tai į Šiaulius, tai į Ignaliną, tai dar kur. Ir kiekvieną kartą kažkur vidury tojo pasivažinėjimo buvo ir bučiniai, ir aistra. Jei pasitaikė tuščias to autobusiuko kėbulas – tame kėbule, kartais kur miškelyje ar tiesiog mašinos salone, kaip čia pasakius „ant karšto variklio“.
Agnė baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno universitetą, bet susitikinėjimai nenutrūko iki tol, kol Agnė pasijautė nėščia. Štai tik tada jie pradėjo kalbėti: kaip dabar bus? Dar daugiau: pasirodė, kad apie Vytautą ji net nieko nežino. Net nei kur gyvena, nei kokia jo šeima, nei kokie draugai. Agnė žinojo tik autobusiuką, berno vardą ir mėgo keliones. Dar kurį tai laiką jie susitikinėjo lygiai taip pat, važiuodami „į reisus“, bet dabar bemaž ištisai kalbėjo „kaip bus“. Galiausiai susipyko.
– Aš savo vaiko taip nepaliksiu! Taip ir žinok! – tai paskutiniai jo žodžiai.
Ir... prapuolė. Pasirodė tik po dviejų metų!
Agnė kalba, kad tie metai jai – košmaras! Teko palikti universitetą. „Atsisėdau ant sprando“ savo tėvams. Motinos dūsavimai, tėvo priekaištai. Draugių pašaipos, kad „nemokėjai susitvarkyti“.
Kartą, kai Agnė prie savo namų vežimėlyje vežiojo savo sūnelį, priėjo Vytautas.
– Labas. Kas gimė: sūnus ar dukra?
– Sūnus, – vos galėjusi apversti liežuvį išlemeno Agnė.
– Tada, nuo šiandien aš jo nepaliksiu. Sakyk, ko jam dabar reikia? Viską nupirksiu. Paskui parodysiu savo tėvui, močiai, savo seneliams. Apsidžiaugs. Važiuojam iki parduotuvės. Gi netoli. Važiuojam.
– Palauk.
Žinoma, buvo ir ašarų, ir priekaištų, ir abejonių, bet pagalbos reikėjo. Ypač dvasinės. Atsvaro Agnės namų nuotaikai, beribiams priekaištams ir tarsi paniekai.
Dabar, kai mažajam Giedriukui jau ketveri, kai Agnei liko tik pusantrų metų mokslo universitete, kai nurimo aistros jos namuose, kai tėvas ir motina beprotiškai pamilo savo anūkėlį – viskas apsivertė. Dabar Agnė su Vytautu, taip susitarė, kad visą savaitę, nuo pirmadienio iki penktadienio Giedriuką prižiūrės Vytauto seneliai kaime. Agnė man sako, kad sutartis – laikina, kol Agnė baigs universitetą, nes sūnaus „nėr kur dėt“. Ji universitete, jos tėvai dirba ir visą dieną butas tuščias. Dabar – tokia geriausia išeitis.
– O kaip bus po to, kai baigsi universitetą? Kaip „atplėši“ savo sūnelį nuo Vytauto? Nuo jo senelių?
– Suprask: ten viskas baigta. Mes beveik nesikalbam. Nėra jokių santykių. Mes tik taip, laikinai dabar gyvenam. Ir tik todėl, kad nėra jokios kitos išeities.
– O kaip aš? – klausiu.
– Matai, kai ėjau į mūsų susitikimą, maniau: pasakysiu, kad išprievartavo, kad su tuo niekšu, na, susitarėme, na, taip ir gimė mano sūnelis.
– Bet... tai melas.
– Aišku, kad melas. Na, prieš tave atidariau dūšią, atlikau išpažintį ir nuo manęs nusirito didžiulis akmuo. Prašau tavęs: niekada nebegrįžkime į praeitį? Gerai? O tu... nepatikėjai?
Tyliu.
E.