Publikuojame ištrauką iš leidyklos „forSmart“ išleistos Audriaus Ramuckio knygos „55 tiesos apie alkoholį ir 11 pamokų kaip išbristi sausam“.
Ne alkoholikas, bet nuo alkoholio priklausomas...
Winstonas Churchillis ir jo juodasis šuo
Cherchillio nuopelnais niekas (bent jau Didžiojoje Britanijoje) neabejoja – Antrojo pasaulinio karo metais šis vyras parodė stuburą, kurio tvirtumas tapo legenda. Jis sėkmingai karšė kailį nacistiniam režimui tuo metu, kai britai buvo vienintelė valstybė visoje Europoje, tebesipriešinusi Adolfo Hitlerio terorui. Tačiau pãskui Winstono Cherchillio nuopelnų istoriją iki šiol lyg juodas debesėlis sekioja ir didelė šio žmogaus meilė alkoholiniams gėrimams...
Cherchillio biografija – tokia spalvinga ir plati, kad visiems šio brito nuotykiams ir gyvenimo vingiams išdėstyti, ko gero, neužtektų nė knygos. Šis politikas, rašytojas ir karvedys gimė 1874 metų lapkričio 30 dieną turtingų anglų aristokratų šeimoje. Būdamas vaikas, Winstonas Cherchillis retai bendraudavo su motina, o su tėvu apskritai nepalaikė beveik jokių šiltesnių santykių. Artimiausias žmogus jam buvo auklė, o mokykloje iš prigimties maištingam berniukui sekėsi prastai.
Paūgėjęs Winstonas ėmėsi studijuoti karybą. Į Karališkąją karo akademiją vaikinui pavyko įstoti tik iš trečio karto, tačiau mokslus jaunasis talentas baigė būdamas aštuntas iš 150 kurso draugų. Po studijų britas pradėjo savo karinę karjerą – tapo kavalerijos leitenantu. Kartu su Didžiosios Britanijos karinėmis pajėgomis Winstonui Cherchilliui teko pabuvoti Kuboje, Sudane, Indijoje ir Pietų Afrikoje – šiame žemyne, prasidėjus antrajam būrų karui, jaunasis britas buvo paimtas į priešų nelaisvę ir įkalintas belaisvių stovykloje Pretorijoje. Tačiau Winstonui pavyko pasprukti. Nukeliavęs beveik 500 kilometrų, jis galų gale susitiko su savo bendražygiais. Šis žygdarbis, patekęs į britų spaudą, Čerčilį pavertė smulkiu nacionaliniu herojumi, o jaunojo kario vardas tapo žinomas visoje šalyje.
Winstono alga už tarnybą kariuomenėje nebuvo itin didelė – per metus jis gaudavo 300 svarų (šiais laikais – maždaug 15 tūkst. svarų). Aristokratiškam gyvenimo būdui, kurį vaikinas paveldėjo kartu su pavarde, trūko dar bent kelių šimtų svarų. Todėl britas susigundė išbandyti dar vieną profesiją – tapo karo korespondentu. Šis užsiėmimas padėjo jam ne tik tobulinti savo literatūrinius įgūdžius, bet taip pat tapo šiokiu tokiu pajamų šaltiniu, padėjusiu prisidurti prie karininko algos.
1911 metais Winstonas Cherchillis pasiekė karjeros kariuomenėje aukštumas ir tapo pirmuoju admiraliteto lordu, atsakingu už britų armijos modernizaciją. Tačiau dar gerokai prieš tai politiko sūnus ir pats susidomėjo politika: 1900 metais, kaip konservatorių partijos statytinis, Cherchillis buvo išrinktas į Bendruomenių rūmus. Iš viso valdžioje, padarydamas tik dvejų metų pertrauką (trukusią 1922–1924 m.), šis vyras išbuvo 64 metus.
Nors įkopęs į penktąją dešimtį Winstonas jau buvo žymus ir nusipelnęs politikas, vienu didžiausių XX amžiaus lyderių jis tapo tik Antrojo pasaulinio karo metais, kai, atsistatydinus nuolaidžiauti Hitleriui linkusiam Neviliui Čemberlenui, Cherchillis buvo išrinktas naujuoju Ministru pirmininku. Naujasis valstybės vadovas buvo ne aptakiai kalbėti linkęs politikas, o tikras karo vadas: „Negaliu jums pasiūlyti nieko kito, tik kraują, sunkų darbą, ašaras ir prakaitą“, – pirmosios savo, kaip Ministro pirmininko, kalbos metu britams pareiškė politikas. Tačiau dvasiškai palaužtai visuomenei būtent tokio – tiesaus, valingo, drąsiai į mūšį einančio – vado ir reikėjo. Susivienijęs su tuometiniu JAV prezidentu Franklinu Ruzveltu ir Sovietų Sąjungos vadovu Josifu Stalinu, bendromis jėgomis Cherchillis sugebėjo įveikti nacizmo košmarą.
Tačiau sulig Antruoju pasauliniu karu jo karjera toli gražu nesibaigė – Cherchillis dar ilgus metus buvo vienas svarbiausių Didžiosios Britanijos politikų, 1946 metais pirmasis viešai pripažinęs, jog tarp sovietų, kuriuos jis laikė ne mažiau pavojingais nei jau nuverstas Hitlerio režimas, ir Vakarų Europos bei JAV valstybių vyksta šaltasis karas. Dar vienas akcentas, kuriuo Winstonas Cherchillis galėjo papuošti savo ir taip neskurdžią biografiją, buvo 1953 metais gauta Nobelio literatūros premija.
Politikoje Čerčilis aktyviai dalyvavo iki pat 1964 metų. 1965-ųjų sausio 24 dieną, sulaukęs devyniasdešimties, vos vienerius metus pensijoje praleidęs britų didvyris mirė.
Pasiūlymas sterilizuoti protiškai neįgalius piliečius „jų pačių labui“; namo, kuriame slapstėsi žmogžudyste kaltinti latvių anarchistai, padegimas ir uždraudimas jį gesinti („Maniau, kad geriau leisti namui sudegti, nei aukoti vertingas britiškas gyvybes gelbėjant tuos žiaurius nenaudėlius“, – vėliau pareiškė Winstonas Cherchillis); stambių naftos pramonės žaidėjų atstovavimas būnant valdžioje; lengvabūdiškas biudžeto lėšų skirstymas; siūlymas panaudoti šaunamuosius ginklus prieš streikuojančius angliakasius; priešinimasis Indijos nepriklausomybei – tai tik kelios iš keliasdešimties priežasčių, dėl kurių Winstonas Cherchillis galėjo nepatikti tiek savo laikmečio, tiek šių dienų žmonėms.
Prie viso to, žinoma, prisidėjo ir potraukis stipriesiems gėrimams. „Britų buldogas“ (taip Čerčilį vadino rusai), anot jo dukros, dar besilankydamas Indijoje ir Pietų Afrikoje, pamėgo gėrimą, vaikų vadintą „tėčio kokteiliu“: tai buvo su vandeniu sumaišytas škotiškas viskis „Johnie Walker“. Šį gėrimą vienas iškiliausių visų laikų britų gerdavo ne vakare, po darbų, bet ryte, pusryčių metu.
2001 metais britų politikas ir žurnalistas Bilas Dydsas atskleidė daugelį kiek sugluminusią priežastį, kodėl Winstonas Cherchillis Pirmojo pasaulinio karo metu veržėsi į priešakines fronto linijas. Anot šio brito, Winstonas savo gyvybe rizikavo vien tam, kad gautų išgerti: „Jis buvo kartu su grenadieriais, kuriems štabe neleido gerti. Jie labai mėgo arbatą ir kondensuotą pieną, tačiau šie gėrimai Winstonui nedarė jokio įspūdžio. Tačiau vartoti stipriuosius gėrimus buvo leidžiama fronto priešaky, apkasuose. Todėl jis prasitarė vadui, jog norėtų iš arčiau pažvelgti į karą ir patekti į pirmąsias fronto linijas. Pulkininkas šį ryžtą skatino“, – teigė Bilas.
Cherchilliui daug kas prikišinėdavo pomėgį išgerti. Tačiau iškilusis britas patrauklus buvo ne vien tik nuveiktais darbais – visus žavėjo jo asmenybė, iškalba, gebėjimas glaustai, tačiau taikliai atsikirsti ar ugningai rėžti kalbą. „Winstonai, jūs – girtas, ir, kas dar baisiau, jūs – pasišlykštėtinai girtas“, – pasak legendų, šiuos žodžius „britų buldogui“ kadaise ištarė leiboristų partijos atstovė Besė Bredok. O Cherchillis atšovė: „Bese, brangioji, jūs – baisi, ir, kas dar baisiau, jūs – pasišlykštėtinai baisi. Bet rytoj aš jau būsiu blaivas, o jūs vis dar būsite baisi.“
Tokie kuriozai gali atrodyti juokingai, tačiau yra ir kita – ne tokia komiška – medalio pusė. Visą gyvenimą Winstoną Cherchillį persekiojo klinikinė depresija, kurią pats politikas vadino „juoduoju šunimi“. Asmeninis Winstono gydytojas Lordas Moranas savo raštuose tikina, jog sunkiausiais gyvenimo laikotarpiais (pasaulinių karų, politinių krizių metu) šis politikas paguodos ieškodavo viskyje ir cigaruose.
Jei viskis ir cigarai tarnavo kaip vaistas nuo liūdesio, tuomet Cherchillis iš tiesų rimtai sirgo: pietūs, vakarienė – joks rimtesnis prisėdimas prie stalo neapsieidavo be stipriųjų gėrimų. Įtakingiausias Didžiosios Britanijos Ministras pirmininkas per visą savo ilgą gyvenimą nepasidavė alkoholizmui, tačiau nuolatos kultūringai gurkšnodavo... „Ne alkoholikas, bet nuo alkoholio priklausomas“, – taip šio politiko padėtį apibūdino profesorius Varenas Kimbalas.
Gyvenimo pabaigoje, silpstant fizinėms ir protinėms jėgoms, iškiliausias visų laikų britas (šis titulas Winstonui Cherchilliui buvo suteiktas 2002 metais) vis labiau pasidavė depresijai. Dar 1931 metais daktaras Oto Pikhardas, gydęs britų politiką po Niujorke patirtos avarijos, tvirtino, jog „alkoholio vartojimas, ypač valgio metu, yra būtinas Cherchillio sveikimui“. Tačiau bėgant metams stiprieji gėrimai pamažu iš „vaistų“ virto nuodais, nebegalinčiais atbaidyti depresijos.
Galiausiai kovą su visą gyvenimą jį persekiojusiu „juoduoju šunimi“ vienas įtakingiausių XX amžiaus valstybių vadovų pralaimėjo – jo nebegelbėjo nei cigarai, nei pamėgtas viskis su sodos vandeniu. Vis dėlto net prieš pat mirtį, naujam Ministrui pirmininkui paklausus senojo, ar šis norėtų arbatos, Cherchillis atsakė: „Nebūk kvailys. Noriu didžiulio stiklo viskio!“
