Apkeliavo Lietuvą
Rytis Cicinas ir Džordana Butkutė, Natalija Bunkė ir Stasys Povilaitis, Stano, Marijonas Mikutavičius, Violeta Riaubiškytė, Vytenio Pauliukaičio bei Jurijaus Smorigino darnaus dueto baletas ir visas Burgundiškasis Kauno choras su Danguole Beinaryte priešakyje... Toks žvaigždynas vienu metu sužimba tik Kauno valstybiniame lėlių teatre!
„Susodiname lėles tarsi žmones į autobusą ir važiuojame. Nuo 2004-ųjų aktoriai su parodijų šou aplankė nemažai Lietuvos miestų ir didesnių miestelių, dalyvavome ne vienoje šventėje, – sako teatro vadovas Sigitas Klibavičius, didžiųjų lėlių parodijų šou idėjos sumanytojas. – Du dalykai garantuoja mums sėkmę: pirma – tai parodijos žanras, o jis yra neišsemiamas, labai patrauklus, be to, tai – lėlių šou, kuris užpildo lig šiol Lietuvoje buvusią laisvą pramoginių renginių nišą; antra – pasirodymas skirtas suaugusiesiems, jų akistata su lėlėmis neįtikėtinai nuoširdi, rezultatyvi, įkvepianti lėlininkus kurti, ieškoti. Aktoriams norisi labiau pasitempti, jie jaučia didesnį moralinį pasitenkinimą, nes salėje mato lygiavertį žiūrovą.“
Aukštaūgių šeima gausėjo
Steigdami Kauno lėlių teatrą Stasys ir Valerija Ratkevičiai galvojo tik apie mažuosius žiūrovus: teatro misija – kurti spektaklius vaikams. „Vaidinti mažiesiems smagu, valdyti jų auditorijai didelių triukų nereikia, tačiau... visada knieti paragauti saldainį“, – šypsosi S. Klibavičius ir pastebi, kad didžiųjų lėlių projektas gimė ne iš karto, o keliais etapais.
Mintis sukurti pirmą aukštaūgę lėlę teatro darbuotojams kilo beveik prieš dvidešimt metų. Buvo nuspręsta padaryti aukštaūgį klouną, kuris paįvairintų anksčiau kasmet Kauno lėlių teatro rengto tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“ lėlių ir kaukių paradą Laisvės alėjoje – mažos lėlės jame atrodė pernelyg kukliai ir deramo įspūdžio nekėlė. Klounas dalijo reklaminius lankstinukus, kvietimus į spektaklius, su juo džiaugsmingai bendravo ir fotografavosi tiek suaugusieji, tiek vaikai. „Greitai supratome, kad viena tokia lėlė blogiau nei nieko – tarsi baslys kolonoje. Tada sukūrėme dar dvi – sesutes Laumes“, – pasakoja teatro vadovas.
Pamažėl aukštaūgių šeima gausėjo ir ištraukti jas į dienos šviesą vos kelis kartus per metus lėlininkams pasidarė per brangu – pagaminti vieną lėlę kainuoja apie 1,5–2 tūkst. litų. Tada ir nutarta sukurti specialią programą „Didysis lėlių šou“.
Ji tarsi kortų kaladė buvo sudaryta iš atskirų muzikinių gabaliukų, todėl šou buvo paprasta keisti, papildyti naujais personažais. Renginį režisavo ir vedė aktorius Andrius Žiurauskas. Beje, jis ne tik vaidina, bet ir yra vos prieš tris mėnesius publikai pristatytos naujos programos „Medinės žvaigždės“ režisierius bei teksto autorius.
Nesustoti vietoje
Kam tris valandas stebėti televizijos realybės konkursą, jei per pusantros valandos programą „Medinės žvaigždės“ galima išgyventi visas aistras, intrigas, kunkuliuojančias populiariausiuose televizijos konkursuose?
„Nereikia priimti tiesmukai: lėlės ne iš medžio išdrožtos – iš putplasčio jas padarė teatro skulptorius Donatas Mockus. Jos „išdrožtos“, nes pabodusios, kasdien vis tos pačios, keliaujančios iš vieno televizijos projekto į kitą. Pramoginio renginio „Medinės žvaigždės“ dėmesio centras: choristai, dainininkų duetai, šokėjai ir kiti talentai, ištroškę dėmesio, viešai apsinuoginę ir apsijuokę. Nors scenoje lėlės, personažus ir projektus nesunku atpažinti: „Liepsnojantis plombyras“, „Chorų peštynės“, „Šok iš aukštai“, Donatas Katutis ir kt., – pastebi A. Žiurauskas, paruošęs net 15 numerių skirtingoms žiūrovų amžiaus kategorijoms. – Mūsų publika labai įvairi, vis dėlto apie 70 proc. salės sudaro keturiasdešimtmečiai. Turime „sukaltą“ scenarijaus planą ir daugybę atskirų numerių, kuriuos pagal žiūrovų auditoriją keičiame.“
Lėlininkai režisierių A. Žiurauską vadina žmogumi, gebančiu talentingai paslėpti „siūles“, tekstais vaidybą įvyniojantį į gražų popierėlį. Be abejo, režisierių džiugina pilnos salės, netylantys aplodismentai, jis puikiai jaučia publiką ir žino, kokį mygtuką paspausti, kad sukurtų atitinkamą reakciją salėje. Tačiau...
„Ateina riba: kiek galima vaidinti varliukus ir zuikučius, net ir parodijos, miesto švenčių rengimas šiandien man, kaip aktoriui, režisieriui, didelio pasitenkinimo nesukelia. Smagu pakvailioti, bet priėjau krizę...“ – prisipažįsta menininkas.
Kuria visas būrys
Bet sugrįžkime prie aukštaūgių lėlių, kurių atsiradimas apipintas įvairiomis istorijomis.
Pradėjus jas daryti pagal konkrečius personažus buvo susirūpinta dėl teisinių aspektų. „Neatsiklausę žmogaus rizikavome patekti į teismą, – prisimena teatro vadovas S. Klibavičius. – Bet kaip tik tuo metu paaiškėjo, kad parodija yra savarankiškas žanras, ne plagiatas, todėl priekaištų mums niekas reikšti negali.“
Lėlės kūrimas priklauso nuo sėkmės ir gali trukti apie pusantro mėnesio. Kūrybiniame procese dalyvauja daug skirtingų profesijų specialistų – nuo skulptoriaus iki aprengėjos. Ar antrininkas pavyks, paaiškėja tik išpiešus veidą, įstačius blakstienas, akis, priklijavus antakius, uždėjus plaukus.
Viena pirmųjų lėlių buvo estrados princo R. Cicino antrininkas. Kaip iš akies luptą dainininką išdrožė šiandien jau buvęs teatro aktorius Rimantas Jacunskas.
„Šis personažas be biso scenos nepalieka. Visus linksmina tiksliai pagauti atlikėjo judesiukai ir ypač nustebina pasirodymo pabaigoje ant kaktos pakylantys akiniai nuo saulės. Tai vienintelė lėlė, kuri, nežinant dainininkui, pasirodė viename renginyje kartu su pačiu R. Cicinu, – juokiasi S. Klibavičius ir atvirauja, kad kitą žvaigždę – Stasį Povilaitį padaryti buvo kur kas sudėtingiau, jis perdarytas net tris kartus. – Paskambinome dainininkui, atsiklausėme, ar jis sutinka, o gavę palaiminimą atsiuntėme šaržistą, animacijos dailininką Zenoną Tarakevičių, kad nupieštų atlikėjo šaržą. Pagal piešinį pagaminta lėlės galva buvo visai nevykusi! Supratome, kad reikia nuotraukų. Kažkas panašaus nutiko ir kuriant Viktorą Uspaskichą. Pirmas nepavykęs jo variantas virto... gan simboliška – Kalėdų Seneliu.“
Lėlininkams itin smagu buvo dirbti su režisieriumi Vyteniu Pauliukaičiu. Jis buvo pakviestas režisuoti porą numerių, o paskui susigundė įsigyti savo antrininką, netgi pasufleravo, kad scenoje jis galėtų atlikti šokį „Gyvataras“, kurį režisierius išmoko iš tautinius šokius šokusios mamos. Kadangi tuo metu V. Pauliukaitis ir J. Smoriginas buvo neišskiriama pora televizijos laidose, teko imtis ir pastarojo lėlės gamybos.
Dabar teatro užkulisiuose rūpestingai uždangstytos saugomos daugiau kaip 30 aukštaūgių lėlių – užsienio dainininkų, Lietuvos estrados ir politikos žvaigždžių. Tiesa, iki šiol tik nedaugelis garsenybių žino turintys savo antrininkus. Pasak teatro vadovo, žiūrovai atpažįsta ir šiltai priima visus personažus, bet daugiausia emocijų sulaukia R. Cicinas ir V. Pauliukaitis, na, scenos neprilygstamąja laikoma Ingos Valinskienės lėlė – net 4 metrų aukščio, po jos sijonu nesunkiai telpa ir mažasis Deivis.
Svarbu perprasti herojus
Visą didžiųjų lėlių arsenalą valdo vos 8 aktoriai. Septynioliktą sezoną Kauno lėlių teatre dirbanti Jolita Ross buvo visų lėlių „kailyje“, nevaidino tik Karvės ir I. Valinskienės: didelių gabaritų lėlės – aktorių vyrų privilegija.
„Režisierius pateikia savo sumanymą, tačiau aktoriams reikia gerai pažinti konkretų atlikėją, atrasti jo išskirtinius charakterio ar saviraiškos bruožus. Tam naudojame vaizdo įrašus. Gerai, kai dainininkas ar politikas jų turi, pavyzdžiui, Edmundas Kučinskas – jam būdinga šokinėti praskėtus kojas ir rankas, arba Rytis Cicinas pečiais daro bangas. O ką sugalvoti Stasio Povilaičio antrininkui, jei dainuodamas stovi vietoje ir tik koja muša taktą? Neįdomu, nėra reginio! Tuomet ir sumanėme šokį „Bitutė pilkoji“, nors iš tiesų realybėje taip ir nėra...“ – atskleidžia kūrybinio proceso subtilybes Jolita.
Neseniai šou pasipildė naujais personažais: Andriumi Mamontovu, Marijonu Mikutavičiumi – iš putplasčio išdrožtas masyvias dainininkų galvas užsideda aktoriai vyrai. Atkartodami šių herojų bruožus, elgseną, jie turi galimybę dar ir vaidinti.
Dičkės reikalauja jėgų
„Etatinio“ Kalėdų Senelio Laimos Rupšytės-Strazdauskienės ūgis – kiek didesnis nei 160 cm, o lėlių, kurias aktorės valdo, – arti 3 m. „Jei patalpos aukštis 2,75 m, lėlė gali tik stovėti, judėti, o šokti, šokinėti jau ne, – pastebi Laima, kurios akys užsidėjus tokią lėlę yra kažkur ties lėlės krūtine. – Aktorius nemato nieko, kas yra po kojomis. Pasikeičia svorio centras, todėl nėra paprasta išlaikyti pusiausvyrą, ypač judant. Be to, visi judesiai sulėtėja, tai reikia įvertinti norint suspėti su melodija. Vaidinant su šiomis dičkėmis reikia nemažai įgūdžių, fizinių pastangų.“
Pokalbis atgaivina Jolitos prisiminimus: „Repetuojant V. Riaubiškytės numerį režisierius man vis liepė eiti arčiau scenos krašto. Kur jis, aš gi nematau! Ėjau artyn, kol galiausiai su visa lėle nukritau į salę. Ačiū Dievui, stuburo nesusižeidžiau, bet kojos raumuo trūko. Tokios pamokos padeda kaupti patirtį: nesvarbu, kad sceną žinome kaip savo penkis pirštus, dabar ji su apvadėliu, kraštas ryškiau apšviestas.“
Visos didžiosios lėlės sukonstruotos ant metalinio rėmo staklių, kurios petnešomis (taip aktoriai vadina šį įrenginį) prisisega prie juosmens. Yra lėlių, į kurių konstrukcijos vidų įlįsti vienam aktoriui be kolegų pagalbos gana sunku, todėl lėlės buvo ištobulintos ir dabar daugelio jų vidinės konstrukcijos atsidaro.
Prieš pasirodymą savo juosmenis aktoriai susiveržia ortopediniais diržais: kad lėlė atsiklauptų, pasvirtų 90° kampu, o paskui vėl atsitiestų – nusilenktų žiūrovams, reikia būti itin tvirtam. Negana to, aktoriai dirba su storomis ausinėmis: jos apsaugo galvą nuo metalinio rėmo, tačiau... prislopina garsą, todėl reikia įtempti klausą – lėlės judesiai, ypač žiopčiojimas juk turi sutapti su fonograma! Čia dar ne viskas: tūnant viduje trūksta oro, ypač jei reikia ne tik judinti rankas, bet dar ir šokti.
„Audringiausia žiūrovų reakcija būtų tuomet, kai pasirodymo pabaigoje visi aktoriai nusiimtų lėles ir žmonės pamatytų, kas jas valdo“, – juokiasi aktorės.