Markas Twainas yra sakęs: „Jei žmoguje dera nemokšiškumas ir pasitikėjimas savimi, sėkmė neišvengiama.“
Būsimoji dainininkė gimė 1868 m. turtingoje Charleso Dorrance‘o Fosterio šeimoje. Nuo vaikystės mergaitė grojo fortepijonu, kai kas netgi manė, kad ji talentinga. Kai 17 m. mergina pareiškė ketinanti pasišvęsti muzikai, tėvai kategoriškai nesutiko. Tėvas nenorėjo mokėti už tokius dukters mokslus. Tada Florence ištekėjo už Franko Jenkinso, kuris buvo dvigubai už ją vyresnis, ir išvyko iš Vilks Bario (JAV, Šiaurės Pensilvanija) Į Filadelfiją.
Jų santuoka truko trejus metus. Kai Florence sužinojo, kad vyras užkrėtė ją sifiliu, pareikalavo skyrybų. Bet tai nebuvo baisiausia, kas galėjo nutikti. Svajonės tapti profesionalia pianiste taip ir neišsipildė, nes ji susižalojo ranką. Bet moteris nenusiminė. XX a. pradžioje ji su motina (tėvas tuo metu jau buvo miręs) persikėlė į Niujorką. Ten ji atidarė muzikinį klubą „Verdi Club“, kuriame rinkdavosi klasikinės muzikos mylėtojai. Ji rėmė muzikinius talentus, o pati nusprendė tapti operos dainininke.
F. F. Jenkins priklausė tam retam tipui žmonių, kurie tiki savo žavesiu ir talentu. Tėvo palikimas suteikė jai galimybę imti dainavimo pamokas ir gyventi taip, kaip jai norisi.
1912 m. naujai iškepta operos dainininkė už savo pinigus surengė solinį koncertą. Paskui buvo daugiau pasirodymų. Tiesa, iš pradžių į jos koncertus ateidavo tik pažįstami ir muzikantai iš Verdi klubo, į kurį ji investuodavo, bet laikui bėgant Florence tapo garsenybe.
Ji buvo unikali tuo, kad visiškai nejautė ritmo ir nemokėjo teisingai elgtis su savo balsu.
Kritikas Danielis Dicksonas rašė: „Ji kudakavo ir klykė, trimitavo ir vibravo. Kai ateidavo laikas dainuoti, ji viską pamiršdavo. Niekas negalėjo jos sustabdyti. Ji galvojo, kad yra didi menininkė.“
Pati atlikėja, girdėdama iš salės juoką, manė, kad tai pikti žmonės, pavydintys jai talento. Florence laikė save neprilygstama vokaliste. Šis fenomenas dar vadinamas Dunningo-Krugerio efektu – taip sakoma apie žmogų, kuris mano, kad yra genialus, nors taip ir nėra.
1937 m. garso įrašų kompanija „Meloton Recording“ pateikė dainininkei pasiūlymą įrašyti plokštelę. Kai Florence atėjo į studiją, ji nesutiko repetuoti ir pareiškė, kad puikiai sudainuos. Studijos darbuotojai labai nustebo, kai ji pareiškė, kad jau pirmą kartą sudainavo idealiai, todėl šis įrašas ir bus plokštelėms.
1944 m. spalio Florence Foster Jenkins laukė įsimintinas įvykis – pasirodymas prestižiškiausioje muzikos salėje – Carnegie Hall. Buvo visiškas anšlagas, žmonės išpirko bilietus, likus kelioms savaitėms iki koncerto, o bilietai kainavo po 20 dolerių (tais laikais tai buvo gana didelė suma).
76 m. Florence šiam koncertui atidavė visas jėgas. Praėjus mėnesiui po pasirodymo ji mirė. Kai kas mano, kad moterį per daug sukrėtė pikti, pašaipūs kritikų atsiliepimai. Ji atsidusdavo ir sakydavo: „Kokie jie storžieviai, kokie jie storžieviai.“
Pažymėtina, kad Florence baigė gyvenimą būdama laiminga, tvirtai tikėdama savo išskirtinumu ir genialumu.
Pagal šią istoriją sukurtas filmas, kuriame Florence vaidina Meryl Streep.
