1827–1828 m. šie du vyrai pragyvenimui užsidirbdavo žudydami žmones ir pardavinėdami jų kūnus anatomui iš vietinio universiteto. Jų aukomis tapo mažiausiai 16 nelaimingųjų, rašoma historicmysteries.com.
Atsiranda rinka kūnams
Edinburgo, kaip pažangių medicinos studijų vietos, reputacija paskatino didžiulį studentų antplūdį ir augantį anatomijos studijų poreikį. Net 1764 m. pastačius 200 vietų anatomijos katedrą, studentų buvo daugiau nei pakankamai, kad 1820-aisiais Edinburgo karališkajame chirurgų koledže galėtų vykti daktaro Roberto Knoxo anatomijos paskaitos. Viskas klostėsi taip sėkmingai, kad paskaitos 400-ams už mokslą mokančių studentų vykdavo dviem pamainomis.
18 a. pabaigoje – 19 a. pradžioje Anglijoje įsigaliojo naujas bausmių vykdymo įstatymas, pagal kurį gydytojai mokomajai medžiagai galėjo naudoti tik mirties bausme nubaustų nusikaltėlių kūnus. Dėl šio įstatymo sumažėjo ir pačių mirties bausmių, todėl kūnų anatomijos studijoms ėmė vis labiau trūkti, neišvengiamai padidėjo ir jų kainos. Tuo skubiai bandė pasinaudoti W. Burke ir W. Hare, nusprendę užsidirbti žudydami.
Situacija kaito. Negana to, kad prasidėjo žmonių žudymas, dar ir ėmė vogti kūnus. Prie kai kurių kapinių stovėdavo sargybiniai, saugodami, kad nebūtų kasami kapai. Kita apsauga nuo kapų kasėjų buvo grotelės, įtaisomos ant šviežiai supiltų kapų. Tiesa W. Burke ir W. Hare kapų nekasė – jie turėjo kitą planą.
Kas tokie buvo W. Burke ir W. Hare
Jiedu buvo airiai iš Alsterio provincijos. Airijoje kilus badui, 1818 m. jie atvyko į Škotiją. Kelerius metus jie dirbo „Union Canal“, vėliau W. Burke tapo batsiuviu, o W. Hare ėmė dirbti žemės ūkio darbus.
W. Burke pamilo prostitutę Helen MacDougall, su kuria greitai apsigyveno kartu. 1826 m. W. Hare susimetė su Maggie Laird, vos tik pasimirė jos vyras. Maggie ir jos velionis vyras Logue'as turėjo nuosavą pensioną „Tanner’s Close“, kurį ji ir Hare toliau valdė šiam mirus.
Maggie susipažino su W. Burke, dirbdama „Union Canal“. Kai kartą gatvėje ji pamatė H. MacDougall ir W. Burke, pardavinėjančius senus savo drabužius, pasiūlė jiems išnuomoti kambarį savo name. Abi poros puikiai sutarė, kartu išgėrinėdavo ir linksmindavosi.
Mirtys pensione
Be abejo, W. Burke ir W. Hare nudžiugo, kai vienas iš pensiono gyventojų Donaldas susirgo ir numirė. Velionis buvo skolingas už nuomą. Žinodami, kad anatomai dosniai sumokės už lavoną, draugai įdėjo į karstą medžio žievių prikimštą maišą, o Donaldo kūną pardavė daktarui R. Knoxui už didžiulę tiems laikams sumą – septynis svarus.
Kalbėta, kad Hare paėmė penkis svarus, Burke gavo vieną svarą, o Laird gavo svarą kaip pensiono savininkė. Atrodo, kad net Helen prisidėjo prie kai kurių žmogžudysčių.
Po šito bičiuliai ėmė patys galabyti pensiono gyventojus ir pardavinėti jų kūnus. Už pirmą savo naują auką, moterį, vardu Abigail Simpson, arba seną vyrą, vardu Joseph, jie paprašė iš daktaro R. Knoxo 10 svarų, tapusių standartiniu jų įkainiu.
Išnaudoję namų svečių kūnų atsargas, poros pradėjo ieškoti naujų medžioklės plotų.
Mirtys tavernose
Paaiškėjo, kad Edinburgo tavernos – puiki medžioklės vieta. Žudikai nugirdydavo aukas, užliūliuodavo jas kalbomis, paskui parsivesdavo namo ir nužudydavo, o kūnus parduodavo R. Knoxui. Dauguma aukų buvo valkatos ar trumpam sustoję keliautojai. Kuo toliau, tuo W. Hare ir W. Burke darėsi įžūlūs, mažiau atsargūs. Mažiausiai dvi jų aukos buvo gerai žinomi vietos gyventojai. Mary Paterson buvo gražuolė žinoma prostitutė, o Jamie Wilsonas – 18 m. psichiškai atsilikęs, deformuoto kūno jaunuolis. Visas miestelio senamiestis mėgo vaikiną ir juo rūpinosi.
M. Laird įviliojo Jamie į savo namus ir perdavė jį dviem draugams. Šie jį nugirdė ir nužudė. Vietos gyventojai greitai pastebėjo, kad vaikinas dingo. Daktaras R. Knoxas nupjovė galvą ir pėdas, kad niekas jo neatpažintų, o tada paėmė kūną paskaitoms.
Paskutinis lašas
W. Burke ir H. MacDougall išsikėlė gyventi į savo namą, kuriame gyveno dar viena – Grays pora. Paskutinė, W. Hare ir W. Burke operaciją sužlugdžiusi žmogžudystė buvo airės Margaret Docherty nužudymas. Moteris elgetavo prie tavernos. W. Burke ją apgavo, kad yra tolimas jos giminaitis, ir parsivedė namo. Namuose jis pamelavo Gray porai, kad M. Docherty liks nakčiai, ir paprašė jų nueiti pernakvoti į „Tanner’s Close“ pensioną.
Kitą rytą grįžę namo sutuoktiniai Gray rado moters kūną, įkištą į šiaudų čiužinį, ir pranešė apie tai policijai. Kol jie rašė pareiškimą, M. Docherty kūną pardavė R. Knoxui. Atvykę policininkai aptiko kraujo ant W. Burke čiužinio, o daktaro R. Knoxo miegamajame rado moters kūną. Draugus kūnų pardavinėtojus, H. Mac Dougall ir M. Laird suėmė.
W. Burke ir W. Hare bylos
Prokurorai turėjo daug įrodymų, tačiau nebuvo nė vieno liudytojo, taigi jie susitarė su W. Hare, kad jis teisme liudys prieš W. Burke, mainais už neliečiamumą. M. Laird irgi gavo apsaugą. W. Hare liudijo, kad už visas žmogžudystes kaltas W. Burke. H. Mac Dougall kaltės teismas neįrodė, taigi ją paleido į laisvę.
1828 m. gruodį W. Burke nuteisė už tris žmogžudystes – M. Docherty, J. Wilsono ir M. Paterson. Tai toli gražu ne visos 16 žmogžudysčių, tačiau to pakako mirties bausmei įvykdyti. Teisme daktaras R. Knoxas teigė, kad W. Hare ir W. Burke jam sakę, neva pirkę kūnus iš neprisistačiusių asmenų. Tiesa, daugelis manė, kad daktaras žinojo, kas vyko, tiesiog apsimetė nesuprantantis.
Prisiekusieji pripažino W. Burke kaltu, tiesa, sprendimas nebuvo priimtas vienbalsiai. Dviem prisiekusiesiems kilo įtarimas, ar jis tikrai kaltas dėl visų trijų žmogžudysčių. Vis tik 1829 m. sausio 28 d. W. Burke pakorė.
Ironiška lemtis po mirties
Ironiška, bet natūralu, kad W. Burke kūną atidavė anatomijos mokymams. Daugybė studentų stebėjo, kaip anatomas pjausto jo kūną į dalis. W. Burke skeletas atiteko Edinburgo universiteto Anatomijos muziejui, jį po šiai dienai galima apžiūrėti. Edinburgo Surgeon‘s Hall muziejuje yra mirtininko kaukė ir W. Burke oda aptraukta knyga.
Kaip ir visų žmogžudžių, W. Burke niekas nelaidojo, nesurengė jam šermenų. O pagal krikščionišką tikėjimą, anatomijos tikslams panaudotas kūnas neprisikels Paskutiniojo teismo dieną.
W. Hare išleido iš kalėjimo 1829 m. vasarį. Kad išvengtų vietos gyventojų pykčio, jis pabėgo į Angliją. Tolimesnė jo lemtis nežinoma.
Daktarą R. Knoxą visiškai išteisino, bet žmonės norėjo, kad jis būtų nubaustas už prisidėjimą. Buvo užpultas jo namas, anatomijos katedra, o akademinė bendruomenė nuo jo nusigręžė. Kai jo mokykloje liko vos keli studentai, jis išvyko iš Edinburgo 1842 m. į Londoną dirbti anatomu.
Naujas įstatymas
Po W. Burke ir W. Hare žmogžudysčių bangos Londone atsirado naujas žudikų duetas – Bishopas ir Williamsas. Juos pakorė 1831 m. gruodį. Jų nusikaltimai parodė, kad reikia keisti ankstesnį įstatymą dėl kūnų. 1932 m. rugpjūtį parlamentas priėmė Anatomijos aktą, pagal kurį medicinos studentams ir dėstytojams buvo leidžiama naudotis paaukotais kūnais.
Iš karto po to Anglijoje sumažėjo žmogžudysčių ir padaugėjo tyrimams aukojamų kūnų.
Apie W. Burke ir W. Hare sukurta nemažai filmų, pjesių, knygų, nutapyta paveikslų, ne kartą rašyta tinklaraščiuose. Laimė, šiais laikais anatomai, medicinos fakultetai gauna žmonių, kurių kūnų niekas neatsiima, lavonų, mokslui pasitarnauja ir patys žmonės, paskirdami savo kūnus mokslui. Na o 19 a. klestėjo žmonių kūnų rinka ir du airiai iš to susikrovė nemažą turtą.