Galima pamanyti, kad žinutes butelyje siunčia tik skęstančių laivų keleiviai ir tik kine. Bet taip tikrai nėra. Pergamento ar popieriaus lapas su jame parašytu tekstu, įgrūstas į gerai užkimštą butelį ir įmestas jūron – vienas seniausių jūrinio pašto laiškų gabenimo būdų. Tiesa, tai negarantuoja, kad laiškas kada nors pasieks adresatą. Indonezijos salų gyventojai dar ir šiandien nevengia pasinaudoti butelių pašto paslaugomis. Gerai žinodami pakrantės srovių kelią, jie taip metai iš metų siųsdavo pranešimus savo kaimynams. Kai nebuvo pašto tarnybos, panašiai „susirašinėdavo“ ir Šetlando salų gyventojai. Butelių pašto pradininkas yra graikų filosofas Teofrastas. Apie 310 metus iki Kristaus gimimo jis įmetė keletą užantspauduotų indų už Gibraltaro sąsiaurio, norėdamas įrodyti, kad vanduo į Viduržemio jūrą patenka iš Atlanto vandenyno. Po kelių mėnesių vienas tų indų rastas Sicilijos pakrantėje. Kristupo Kolumbo ekspediciją, 1492 m. plaukiant ieškoti Indijos, Atlanto vandenyne užklupo siaubinga audra. Bijodamas, kad gali žūti be žinios, Kolumbas pasiuntė Ispanijos karalienei Izabelei savo kelionės ataskaitą, įdėjęs ją į dervuotą statinaitę. Tačiau ji adresato nepasiekė.
Už smalsumą – mirtis
XVI a. anglų karališkasis jūrų laivynas, be kitų būdų, naudojo ir butelių paštą siųsti į krantą informacijai apie priešo pozicijas. Kartais pranešimai patekdavo į paprastų neraštingų pakrantės gyventojų rankas. Kartą anglų žvejys Duvro sąsiauryje tinkluose rado butelį. Vedamas smalsumo jį sudaužė, bet nieko vertingo neaptiko. Už smalsumą vargšas žvejys neteko galvos – butelyje buvo Europoje veikiančio anglų šnipo pranešimas Anglijos karalienei. Apsidrausdama nuo panašių atsitiktinumų, 1560 m. Elžbieta I išleido įstatymą, pagal kurį kiekvieno, išdrįsusio sudaužyti į krantą išmestą užantspauduotą butelį, laukia mirties bausmė. Taip pat buvo įsteigta jūros butelių atkimšinėtojo (Uncorker of Ocean Bottles) pareigybė. Juo tapo lordas Tomas Tonfildas. Per pirmuosius savo veiklos metus jis atplukdytuose buteliuose rado 52 laiškus. Kiekvieną kartą jam atvykus su pranešimu, karalienė klausdavo: „Ką šį kartą mums rašo Neptūnas?“ Įstatymas, grasinantis mirties bausme kiekvienam smalsuoliui, sudaužiusiam užantspauduotą butelį, Didžiojoje Britanijoje veikė iki XVIII a. pabaigos. Beje, XIX amžiuje tokie literatūros kūriniai kaip Edgaro Alano Po 1833 m. išleista knyga „MS. Rastas butelyje“ ir Čarlzo Dikenso 1860-ųjų. „Žinutė iš jūros“ įkvėpė ilgalaikę aistrą siųsti žinutes buteliuose.
Paskutinis pranešimas
Butelių paštu siųstas pranešimas tapdavo vienintele žinia apie dingusio laivo ir jo įgulos likimą. 1876 metais japonų jūreivis Chunosukė Matsujama, sudužus jo laivui, su 43 bendražygiais atsidūrė negyvenamoje Ramiojo vandenyno saloje. Badaujantys jūreiviai išsiuntė pagalbos prašymą kokoso riešuto kevale. Neptūno paštas šį laišką atnešė kaip tik prie to kaimelio, iš kurio išplaukė japonai. Tačiau tik po 59 metų. Butelių paštas tarnauja ir mūsų laikais. 1952 m. Šiaurės Atlante be žinios dingo vokiečių transportinis laivas „Melanie Schulte“. Jūrinių katastrofų ekspertai kėlė įvairias versijas, kas galėjo nutikti. Po dvejų metų Nordeicho seklumoje, Vokietijoje, bangos išmetė butelį su rašteliu. Jame tik keli žodžiai: „Susprogome ant minos. Radijo siųstuvas sugadintas. Laivas skęsta.“ Nebereikėjo spėlioti, kodėl nuskendo laivas ir 35 jo įgulos nariai. Dažniausiai pranešimai butelyje, jei nedingsta jūroje, atklysta gerokai pavėlavę. Būna ir išimčių. 2005 m. JAV krantus norėję pasiekti 88 migrantai iš sukiužusio ir vos ant vandens besilaikiusio laivo išmetė į jūrą butelį su pagalbos prašymu.
Pranešimas greitai pateko į netoliese žvejojusių Kosta Rikos žvejų tinklus ir nelaimėliai buvo išgelbėti. Mokslininkai tik XVIII a. susizgribo butelių paštą naudoti vandenyno srovėms tirti. Moksliniai eksperimentai su dreifuojančiais objektais suteikia informacijos apie sroves ir padeda tyrėjams kurti vandenynų cirkuliacijos žemėlapius. Pavyzdžiui, 1700-ųjų viduryje Bendžamino Franklino ir kitų atlikti eksperimentai parodė Golfo srovės egzistavimą ir apytikslę vietą, o 1800-ųjų viduryje buvo patvirtintas ir mokslinis jos pavadinimas. Kartą vienas prancūzų meteorologas, grįždamas iš Dominikos salos Karibų jūroje, įmetė į Atlanto vandenyną 14 butelių su rašteliais. Po kelių mėnesių vienas jų atsidūrė Bretanės Prancūzijoje pakrantėje. Nuo tada mokslininkai įsismagino – iki XX a. išmetė tūkstančius užantspauduotų butelių įvairiuose vandenynuose ir jūrose. Kai kurie iš jų vis dar tebeklaidžioja. Seniausia pasaulyje žinutė butelyje yra dreifuojančio butelio eksperimento, kurį vykdė Vokietijos karinio jūrų laivyno observatorija, siekdama ištirti vandenyno paviršiaus sroves, dalis.
Skyrė Atlantas
Šiandien butelių paštu naudojamasi iš smalsumo, tikintis netikėtų pažinčių ar kitokių malonių siurprizų. Yra ne viena istorija, kai jūros į krantą išmestame butelyje rastas raštelis padėjo susipažinti vienišiams. 1945 m. Kalėdų dieną 21-erių amerikietis Antrojo pasaulinio karo veteranas Frenkas Hajostekas išmetė butelį su rašteliu. „Mielas drauge, aš esu 21-erių amerikietis kareivis. Tai mano trečiosios Kalėdos toli nuo namų. Tegul Dievas tave laimina“, – laiške rašė F. Hajostekas. Frenkas dar pridėjo savo vardą, namų adresą ir sugrūdęs laišką į buteliuką nuo aspirino išmetė į Atlanto vandenyną. Po aštuonių mėnesių buteliuką su žinute gavo 18-metė Breda O’Salivan. Jos tėvas aptiko radinį paplūdimyje netoli Dinglio, Airijoje, ir perdavė dukrai. Laiškas tapo romantiško susirašinėjimo pradžia – net septynerius metus Frenkas ir Breda keitėsi laiškais už Atlanto. Galiausiai pora susitiko 1952 m. rugpjūtį, kai F. Hajostekas sutaupė pakankamai pinigų, kad galėtų nuskristi į Airiją. Deja, laikraščiai sužinojo apie šią netikėtai užsimezgusią gražią draugystę ir tiesiogine prasme užsipuolė porą. Jiedu tapo sensacija. Dėl šios išskirtinės istorijos prasidėjo tarptautinis žiniasklaidos cirkas. Tai buvo sunkus išbandymas jaunajai porai, jiems taip ir nepavyko užmegzti tvirtų romantiškų santykių. Jie galiausiai visai nutrūko, Frenkas grįžo į JAV ir… vėl išsiuntė laišką butelyje.
Pabėgimas nuo režimo
1979 m., per kruizą iš Kalifornijos į Havajus, sutuoktiniai Doroti ir Džonas Pekhemai parašė raštelius ir įdėjo juos į tuščius šampano butelius – paskui pagal tradiciją sviedė už borto „laimei prišaukti“. Laiške jie prašė visų, kurie ras šį pranešimą, su jais susisiekti. Į kiekvieną butelį įdėjo po 1 dolerį atsakymo pašto išlaidoms padengti. 1983 m. – po ketverių metų žinutės klajonių Neptūno valdose – Pekhemai gavo atsakymą. Hoa Van Ngujenas, buvęs Vietnamo armijos karys, laiške rašė, kad kartu su jaunesniuoju broliu įsikūrė Tailando pabėgėlių stovykloje. Vieną iš butelių, plūduriuojantį prie Songkhla provincijos Tailando pakrantėje, jie rado, kai bandė pabėgti nuo komunistinio Vietnamo režimo. Ir laišką butelyje rūpestingai saugojo iki šiol. Pekhemai kurį laiką keitėsi laiškais su H. Van Ngujenu. Kai H. Van Ngujenas vedė, jis pasiteiravo, ar kaliforniečiai sutuoktiniai negalėtų padėti jo šeimai persikelti į JAV. Pekhemams tarpininkaujant tarp Vietnamo pabėgėlių ir JAV imigracijos tarnybos, tai galiausiai įvyko. Šeimos susitiko 1985 m., praėjus šešeriems metams nuo žinutės butelyje radimo, kai Van Ngujenas su žmona ir jaunesniuoju broliu iš Tailando atskrido į Los Andželą ir ten apsigyveno.
Pakeliui į frontą
1999 m. žvejodamas Temzėje, prie Esekso pakrantės Anglijoje, Stivas Govanas sužvejojo žalios spalvos imbierinį alaus butelį su užsukamu kamščiu. Viduje jis aptiko 26-erių brito, Pirmojo pasaulinio karo eilinio Tomo Hjuzo žinią žmonai su lydraščiu butelio radėjui. Žinutė butelyje buvo išmesta į Lamanšo sąsiaurį, kai T. Hjuzas vyko į karo pozicijas Prancūzijoje. Raštelyje buvo rašoma: „Pone ar ponia, ar galėtumėte persiųsti pridedamą laišką ir pelnyti palaiminimą vargšo britų kareivio, kuris yra pakeliui į frontą 1914 m. rugsėjo 9 dieną. Pasirašo eilinis T. Hjuzas, 2-osios Durhamo lengvosios pėstininkų pajėgos.“ Laiške – dailiai ranka suraityti žodžiai: „Brangioji mano, aš rašau šį laišką laive ir siunčiu jį į jūrą, kad jis tave pasiektų. Jei jį gausi, pasirašyk šį voką dešiniajame apatiniame kampe. Parašyk gavimo datą ir valandą, savo vardą, ir jį išsaugok. Tavo vyras.“ Įkišęs abu raštelius į seną alaus butelį, jį išmetė į Lamanšą. Praėjus dviem dienoms po laiško parašymo 1914 m., T. Hjuzas mūšyje žuvo. Po karo Elžbieta Hjuz – Tomo Hjuzo žmona – su dukra Emile persikėlė į Naująją Zelandiją. 1979 m. Elžbieta mirė. Būtent Naujojoje Zelandijoje po 85-erių metų žvejys Stivas Govanas įteikė laišką T. Hjuzo dukrai Emilei Krouharst, kuriai tuo metu buvo 86 metai.
Užminė mįslę
Žinutės butelyje paslapčiai įminti vienai britei prireikė net septynerių metų. Tai ne romantinio filmo siužetas, o užsispyrusios moters istorija. Vieną 2002-ųjų pavasario dieną prancūzė, kurios vardo turbūt niekada nesužinosime, stovėjo Lamanšo sąsiauriu plaukusio kelto denyje ir įmetė į jūrą keletą drabužių, lelijų puokštę ir ašaros formos butelį. Drabužiai priklausė jos sūnui, kuris mirė būdamas vos 13 metų. Butelyje buvo jos laiškas berniukui: „Kad joks vėjas… jokia audra… net mirtis negalėtų sunaikinti.“ „Atleisk, kad taip pykau dėl tavo dingimo, – buvo rašoma laiške. – Vis dar galvoju, kad įvyko klaida, ir vis laukiu, kol Dievas ją ištaisys… Atleisk, kad nežinojau, kaip tave apsaugoti nuo mirties. Atleisk, kad negalėjau rasti žodžių tą baisią akimirką, kai slydai man iš rankų…“ Butelis dingo vandenyje, keltas prisišvartavo, gedinti motina išvyko namo. Ji niekada nė nesapnavo, kad laiškas pasieks krantą, jau nekalbant apie tai, kad kas nors jį perskaitys. Londone gyvenanti istorikė KarenLibrich tai padarė po kelių savaičių. Butelis buvo išplautas Kento paplūdimyje, Anglijoje. Jis patraukė Karen draugo Sju Peto, kuris vedžiojo pakrante savo šunis, akį. Smalsumas nugalėjo – S. Petas parsinešė radinį namo ir iškrapštė paslaptingąjį laišką. Viduje Petas rado ploną popieriaus ritinėlį, perrištą kaspinu ir paslaptingą plaukų sruogą. Tekstas ranka rašytas prancūzų kalba. Kadangi K. Librich laisvai kalba prancūziškai, S. Petas atsiuntė jai laišką, kad šį išverstų. Tai buvo sunkesnė užduotis, nei galėjo pasirodyti, nes anonimė autorė laiške kreipėsi į savo mirusį sūnų, dabar jau įsivaizduojamą skaitytoją, ir sunkiai dėliojo žodžius. Tai buvo Moriso – toks berniuko vardas – mamos širdį draskanti išpažintis. Britė Karen Librich tik per septynerius metus sugebėjo įminti rasto laiško butelyje paslaptį.
Svetimo skausmo nebūna
Kiek K. Librich galėjo suprasti iš laiško, berniukas mirė vienos vasaros pradžioje, tikriausiai nuskendo. „Ilgą laiką jis keliavo tarp dviejų vandenų, tarp dviejų šviesų, nenuilstamai stengdamasis išnaudoti jėgas ištiestose rankose. Pasidavė tylai, siaubui ir šalčiui…“, – rašė sielvartaujanti motina. Ji buvo sugniuždyta. „Mano gyvenimas prasidėjo jam gimus, ir maniau, kad jis baigėsi, kai jis mane paliko“, – kurį laiką K. Librich bijojo, kad tai gali būti savižudės motinos laiškas. Bet pasirodė, kad moteris buvo pasiruošusi judėti toliau. „Kol Dievas dovanoja man gyvenimą, pažadu tau džiaugtis kiekviena akimirka, mėgautis ramybe. Žinau, kad rasime vienas kitą, kai ateis laikas“, – rašyta laiške. Versdama žinutę iš butelio K. Librich verkė. „Aš nesu jautrus žmogus, – sakė ji. – Bet laiškas buvo labai gražus ir labai jaudinantis.“ K. Librich tą naktį negalėjo užmigti, kadangi pati tuo metu buvo dviejų panašaus amžiaus vaikų mama – Semo, kuriam tada buvo 10 metų, ir aštuonerių Hanos. Sujaudinta nepažįstamos prancūzės motinos sielvarto, Karen ėmėsi jos paieškų. „Mane apėmė emocijos“, – aiškina ji knygoje, kurią vėliau parašė. „Norėjau sužinoti, kaip mirė Morisas, norėjau sužinoti, kokia yra jo mama. Norėjau sužinoti, ar galiu atsekti nepasirašyto laiško butelyje kilmę. Norėjau, kad autorė žinotų, jog butelis rastas Anglijos krantuose ir kad perskaičiau jos laišką. Norėjau save nuraminti, kad jai viskas gerai.“
Užuominų – vos kelios
Detektyvo gyslelę turinti Karen nutarė ne tuščiai laužyti galvą, o veikti. Patirties ji turėjo: dirbant universitete jai teko Vatikano bibliotekoje ieškoti šaltinių, susijusių su vienuolių ordino nusikaltimais prieš vaikus, taip pat – ieškoti nuo teisingumo ištisus dešimtmečius besislapsčiusių nacių nusikaltėlių. Karen tiesiog užvaldė paslaptis iš butelio. „Tada aš nė įsivaizduoti negalėjau, kad šiai paslapčiai įminti man prireiks net septynerių metų“, – vėliau prisipažino K. Librich. Vieninteliai dalykai, kuriuos ji tikrai žinojo, buvo berniuko vardas, amžius, kai jis mirė, kad jis pirmasis sūnus šeimoje, ir vienos motinos draugės vardą, kuris minimas laiške – Kristina. Netrukus pasirodė, kad didelė dalis šių žinių visai nenaudingos. Prancūzija mirtis registravo ne viename centriniame registre, o vietiniuose policijos skyriuose. 36 tūkstančiai – tiek archyvinių bylų tada buvo sukaupta. Nebuvo jokios užuominos apie smurtinę Moriso mirtį, todėl policijai nebuvo jokios priežasties įsikišti į Karen pradėtą tyrimą.
Desperatiškos paieškos
Kelerius ateinančius metus K. Librich vyko į Prancūziją, konsultavosi su vietinėmis laikraščių redakcijomis, butelių gamintojais, bibliotekininkais, jūreiviais, gydytojais, grafologais, psichologais, psichoterapeutais, literatūros profesoriais, kriminalistais, net aiškiaregiais ir tarologais. Galiausiai Karen kreipėsi į privatų detektyvą, kuriam ši užduotis pasirodė atgaiva nuo įprastų neištikimybės narpliojimo tyrimų. Jis netgi atsisakė užmokesčio už savo konsultaciją. Bet ir šis nieko nepešė. „Laiškas nepaliko manęs ramybėje, – sakė K. Librich. – Tačiau kiekvieną kartą, kai svarsčiau pasiduoti, pagalvodavau, kad dar šiek tiek pasistengsiu – dar vienas elektroninis laiškas, dar vienas telefono skambutis, dar vienas apsilankymas bibliotekoje. Atsakymas gali būti už kito kampo.“
Kuo toliau – tuo painiau
Ekspertai, su kuriais konsultavosi, K. Librich pateikė įvairių paaiškinimų. Berniukas tikrai nuskendo, sakė vienas. Vanduo su mirtimi nesusijęs, sakė kitas. Trečias teigė, kad laiškas butelyje buvo numestas nuo uolos. Ne, iš laivo. Motina jau mirusi. Ne, ji gyva. Paauglys galbūt stengėsi išsivaduoti iš pernelyg globėjiškos mamos priežiūros. O gal jį traumavo tėvo neturėjimas? Įžvalgų sulaukta įvairiausių. Karen prireikė šešių mėnesių, kad suprastų, kad Morisas visai nenuskendo, o laiške minimi žodžiai „vanduo“, „uostas“, „laivas“ buvo ne kas kita, kaip metaforos. Jai nė į galvą neatėjo mintis, kad jo mirtis „vasaros aušroje“ galėjo reikšti jo amžių, o ne kalendorinę datą. Po trejų bevaisių paieškų metų K. Librich nusprendė, kad užteks. Jei jai nepavyko rasti mirusio Moriso mamos, ji galėtų bent parašyti knygą apie paieškas. Karen labai norėjo išsivaduoti iš nežinios. „Jei kur nors laiško autorė yra gyva, galbūt ši knyga gali būti laiško butelyje atsakymas… Įdomu, ar ji gaus mano žinią“, – taip baigiasi K. Librich 2006 m. išleista knyga „Laiškas butelyje“. Knyga iš pradžių pasirodė Didžiojoje Britanijoje, o po trejų metų, 2009-aisiais, – ir Prancūzijoje. Ir štai vieną dieną suskambo Karen telefonas.
Ilgai lauktas susitikimas
Bevardė „ji“ susisiekė – bet ne su Karen, o per psichologą Olivjė Rouselį, į kurį anksčiau britė kreipėsi pagalbos. Motina jam parašė, kad jaučiasi pažeidžiama. Jai atrodė, kad jos istorija, jos kančia jai nebepriklauso. Prancūzė vis dar negalėjo atsitokėti. Ji nė neįsivaizdavo, kad kas nors prisilies prie jos tragedijos. Prasitarė, kad galbūt ji ir norėtų tiesiogiai pasikalbėti su K. Librich, bet tam reikėjo laiko. Karen, nenorėjusi motinos daugiau liūdinti, jo davė. Tik po kelių mėnesių psichologas vėl paskambino K. Librich ir pranešė džiugią žinią – laiško autorė pasirengusi su ja pabendrauti. Karen iškart sėdo į laivą, plukdantį į Prancūziją. Abi moterys galiausiai susitiko viename šiaurės Prancūzijos pakrantės miestelyje. „Ji buvo labai graži, liekna ir elegantiška, švelnaus veido, – rašo K. Librich atnaujintoje savo knygos versijoje. – Nors vėliau ji man pasakė, kad jai 60 metų, atrodė daug jaunesnė. Daug metų negalėjau patikėti, kad buvau čia – akis į akį su laiško autore – ir mes kalbėjomės.“
Tragedija suartino
Dėl daugelio dalykų K. Librich ir jos pagalbininkai klydo. Morisas ne nuskendo, o buvo nutrenktas automobilio važinėdamas dviračiu. Tėvai tuomet apsipirko parduotuvėje. Kai grįžo, jis jau gulėjo kelkraštyje, buvo ištiktas komos. Sūnus taip ir neatsigavo. Karen suvokė, kodėl ji laikraščiuose nerado jokios žinutės apie šią mirtį. Morisas žuvo gerokai anksčiau, nei ji spėjo. Jis mirė 1981 m. – 21 metai iki laiško butelyje radimo. Beje, Morisas turėjo dar tris brolius. Priežastis, kodėl gedinti motina po pirmagimio mirties nepasidavė, buvo kiti vaikai. Žodis po žodžio vėrėsi praeitis. Prancūzė nepažįstamoji prisipažino nesitikėjusi, kad kas nors kada nors suras jos išmestą butelį. „Aš atidaviau jį jūrai, tai buvo tarsi galimybė pasikalbėti su Dievu“, – prisipažino Moriso mama, sutikusi kalbėtis su vienintele sąlyga – jei Karen neatskleis jos tapatybės. Laišką, kurį atidavė jūrai, moteris rašė beveik du mėnesius. Kruopščiai rinko ne tik žodžius, bet ir popierių, rašalą, juostelę perrišti, butelį. Įdėjo dvi plaukų sruogas: vieną – sūnaus, kitą – savo. 2002 m. kovo 29 d. ji sėdo į keltą, kursuojantį Lamanšo sąsiauriu tarp Prancūzijos Kalė ir Anglijos Doverio uostų. Be butelio su laišku, ji paėmė ryšulėlį su Moriso drabužiais, kuriais vilkėdamas jis žuvo, ir gėlių – baltų lelijų. Kartu keliavo ir jos draugė – ta pati laiške minėta Kristina. Jiedvi pakilo į denį, tačiau ten buvo daugybė keleivių. Laukė, kol jie išsiskirstys. Iš pradžių išmetė drabužius. „Verkiau, rėkiau – atrodė, kad drauge išplėšiu širdį, – pasakodama motina sunkiai tramdė ašaras. – Paskui išmečiau lelijas, galiausiai – butelį su laišku.“ Atvira išpažintis suartino moteris. Karen ir prancūzė vėliau ne kartą susitiko. K. Librich iki šiol saugo butelį, kuriame rastas laiškas tapo toks svarbus ir jai pačiai.
Žinia iš Baltijos
2014-ųjų balandį vokiečiai žvejai kartu su laimikiu iš Baltijos jūros ištraukė seną alaus butelį. Viduje jie rado 1913 m. gegužės 17 d. atviruką, kurį pasirašė vyras Ričardas Placas. Jis prašė, kad jo žinutė būtų perduota adresu Berlyne. 111 metų šiuo metu skaičiuojantis laiškas yra ilgiausiai po Neptūno valdas Baltijos jūroje klajojusi žinutė butelyje. 1913 m. per žygį į gamtą Vokietijoje, Baltijos jūros pakrantėje, 20-metis Ričardas Placas ant atviruko užrašė raštelį, įgrūdo jį į rudą alaus butelį, užkimšo ir išmetė į jūrą. Kur Ričardas keliavo, niekas tiksliai nežino, bet žvejai radinį ištraukė iš Baltijos jūros Kylio mieste, netoli tos vietos, kur Placas butelį atidavė jūrai. Tarptautinio jūrų muziejaus Hamburge mokslininkams galiausiai pavyko surasti 62-ejų Angelą Erdman, gyvenančią Berlyne. R. Placas buvo jos senelis. Neilgai trukus ji apsilankė muziejuje, kur eksponuojamas butelis su jos senelio žinute. Bene seniausia žinutė butelyje, rasta Baltijos jūroje, buvo įteikta siuntėjo anūkei. „Tai buvo jaudinanti akimirka, – sakė Angela. – Mano skruostais riedėjo ašaros.“ A. Erdman tikino niekada nepažinojusi savo motinos tėvo. Ji niekada nebuvo susitikusi su savo seneliu, bet jo netikėta žinutė iš butelio suteikė jai galimybę geriau su juo susipažinti.
Tiesiai į rekordą
O pati seniausiai žinutė iš jūros pasaulyje dabar skaičiuoja net 138 metus. Ją dar 2018 m. sausį rado australai Tonja ir Kimas Ilmanai Vedžo saloje, atokiame Vakarų Australijos paplūdimyje. 1886 m. birželio 12 d. džino butelį už borto išmetė Vokietijos baržos kapitonas. Ekspertai patvirtino, kad tai autentiška žinia iš vokiečių laivo. Laiške yra užrašas su data, koordinatėmis (32.49 į pietus, 105.25 į rytus), laivo ir kapitono informacija ir rašalu ranka parašytas išvykimo bei atvykimo uostas. Laiške radėjo prašoma atsiųsti raštelį jiems arba artimiausiai Vokietijos ambasadai, kuriame būtų nurodytas radinio laikas ir vieta. Butelio amžių patvirtino Federalinė jūrų ir hidrografijos agentūra ir Vakarų Australijos muziejus. Pasak muziejaus ekspertų, vokiečių kapitonai 1864–1933 m., vykdydami srovių ir laivybos kelių tyrimų eksperimentą, išmetė į jūras tūkstančius tokių butelių. Ekspertai patvirtino, kad butelis išmestas vykdant Vokietijos okeanografinį eksperimentą 1886 m. Sutuoktiniai T. ir K. Ilmanai gali didžiuotis atradę seniausią pasaulyje žinutę butelyje.
Autentiškas radinys
2018-ųjų sausio 21 d. Ilmanų šeima išvyko į paplūdimį. Tačiau automobilis įstrigo smėlyje – sutuoktiniai nusprendė pasivaikščioti ir pravėdinti galvas. Tonja pamatė daug išplautų šiukšlių pakrantėje ir nutarė, kad derėtų jas surinkti. Paėmusi į rankas niekuo per daug neišsiskirianti butelį, pamanė, kad jis būtų graži dekoracija jos lentynoje. Ilmanai parsivežė butelį namo ir pastebėjo, kad viduje, be daugybės smėlio, dar kažkas yra. Tonja pabandė atrišti virvelę aplink popierių, bet ji buvo gana trapi, todėl įdėjo į orkaitę, kad išdžiūtų drėgmė. „Kai jį išvyniojome, pamatėme spausdintą raštą. Tuo metu nematėme ranka parašyto teksto, bet atspausdintame pranešime laiško skaitytojo prašoma susisiekti su Vokietijos ambasada, kai ras raštelį“, – pasakojo T. Ilman. Vėliau sutuoktiniai taip pat pastebėjo blankų tekstą su 1886 m. birželio 12 d. data ir laivo pavadinimu „Paula“. Kai jie išvydo datą, manė, jog tai per ilgas laikas, kad būtų tikra. Norėdami išsklaidyti abejones, Ilmanai butelį nuvežė Vakarų Australijos muziejaus ekspertams. Šie patvirtino, kad radinys autentiškas. Neįtikėtina, bet Vokietijoje atlikus paiešką archyve rastas originalus laivo „Paula“ meteorologijos žurnalas, o kapitonas padarė 1886 m. birželio 12 d. įrašą, kuriame užfiksuota, kaip butelis išmestas už borto ir dreifuoja. Data ir koordinatės tiksliai sutampa su pranešimu butelyje. Rašysena žurnale sutapo su žinutės butelyje. Butelis buvo išmestas pietrytinėje Indijos vandenyno dalyje, kai laivas plaukė iš Kardifo Velse į Indoneziją ir tikriausiai per 12 mėnesių buvo išplautas Australijos pakrantėje, ten palaidotas po smėliu. Per 69 metus trukusį Vokietijos eksperimentą išmesti tūkstančiai butelių, tačiau iki šiol buvo grąžinti tik 662 pranešimai – ir nė vieno butelio. Paskutinis butelis su panašiu rašteliu rastas Danijoje 1934 m. Žinutę butelyje radę Ilmanai unikalų radinį sutiko neribotam laikui paskolinti Vakarų Australijos muziejui, ten jis ir eksponuojamas. Muziejaus ekspertas Deividas Templmenas džiaugėsi tokia vertinga „paskola“ ir pridūrė: „Tai tikrai įspūdingas radinys ir dėl nuostabaus tarptautinio ir tarpdisciplininio mokslininkų ir tyrėjų bendradarbiavimo dabar juo galima dalytis su pasauliu.“ T. Ilman apibūdino radinį kaip „įdomiausią įvykį jos gyvenime“. „Tai, kad šis butelis nebuvo liestas beveik 132 metus ir yra puikios būklės, nepaisant stichijų, kelia nuostabą. Aš vis dar drebu.“