Tai buvo Nikolajus Kobelkovas, dar vadinamas žmogumi – torsu. Jis gimė be galūnių, bet sugebėjo padaryti įspūdingą karjerą ir tapti daugiavaikės šeimos galva, rašo svetainė kulturologia.ru.
Nikolajaus Kobelkovo istorija yra ryškus pavyzdys, ką gali pasiekti tikslą turintis žmogus. Kitaip negu daugelis kitų fiziškai nuskriaustų žmonių, kurie buvo pasmerkti tapti cirko programų „eksponatais“, N. Kobelkovas sugebėjo padaryti karjerą ir sukurti savo nuosavą verslą. Kaip tai įvyko? Jo sėkmingo gyvenimo garantu tapo nuoširdi tėvų meilė ir rūpestis.
1851 metais Sibire gimęs Nikolajus buvo išeivis, kilęs iš pasiturinčios ir inteligentiškos šeimos. Jo tėvas buvo miesto gubernatorius, o jų šeimoje augo dar 16 vyresnių seserų ir brolių.
Tėvai dėjo visas pastangas, kad jų neįgalus sūnus nebūtų nuskriaustas. Jie rūpinosi medicinine jo priežiūra, o po kelerių metų pradėjo berniuką aktyviai lavinti. Kai sulaukęs dvejų metukų jis pradėjo savarankiškai vaikščioti ant bigių, neliko abejonių, kad jis ras savo vietą gyvenime.
Dar būdamas vaikas jis įgavo būtiniausių įgūdžių: pasitelkdamas dešinės rankos dalį, Nikolajus išmoko savarankiškai valgyti ir rengtis. Tikra pergale tapo tai, kad mokydamasis pas vieną dvasininką, išmoko parašyti laišką – tai jis padarė laikydamas rašiklį po smakru.
Jaunystėje Nikolajus darydavo, regis, neįtikėtinus dalykus: eidavo žvejoti, vykdavo medžioti ir vadeliodavo žirgus, persimesdamas vadeles per savo sprandą. Pirmąja Nikolajaus darbo vieta tapo Orenburgo gubernijos aukso kasykla, kurioje jis rūpinosi buhalterija ir pildydavo ataskaitas.
Ten jį sutiko teatro režisierius Bergas, pasiūlęs talentingam jaunuoliui rengti pasirodymus Sankt Peterburgo teatre. Nikolajus sutiko ir netrukus sukūrė sau pasirodymų programą.
Viskas, ką jis demonstruodavo, buvo itin sudėtingi triukai: pavyzdžiui, jis rodydavo, kaip įveria siūlą į adatą, kaip valgo ir net pats įsipila sau vyno. Jo pasirodymus Rusijos žiūrovai pasitikdavo audringais aplodismentais. Vėliau jam pradėjo ploti ir Europos publika.
Sėkmingai klostėsi ir jo asmeninis gyvenimas. Kartą per gastroles Vienoje jis susipažino su 18 metų mergina Anna. Jaunuoliai įsimylėjo ir nusprendė susituokti.
Tiesa, pirmasis bandymas tai padaryti Austrijos sostinėje baigėsi nesėkme: Evangelikų Bažnyčia atsisakė palaiminti tokią sąjungą. Tuomet jaunieji nuvyko į Budapeštą, kur gavo leidimą tuoktis. Nikolajus ir Anna susilaukė šešių vaikų. Jie visi gimė sveiki ir vėliau padėdavo tėvui per pasirodymus.
N. Kobelkovas buvo puikus vadybininkas: jis ne tik demonstruodavo įvairius triukus, bet ir piešdavo paveikslus, kuriuos vietoje pardavinėdavo sužavėtai publikai.
Jis taip pat rodydavo akrobatinius triukus, kurie pasižymėdavo kur kas didesniu dinamiškumu negu kitų bekojų ar berankių žmonių judesiai. Turėjo jis ir vieną širdį stingdantį numerį: be baimės užeidavo į narvą su liūtu.
Kai atsirado kinematografija, N. Kobelkovas lankėsi Amerikoje. Jis nepraleido progos pasinaudoti moksline technikos pažanga ir 1900 metais sukūrė apie save trumpametražį filmuką.
Daugiavaikis tėvas N. Kobelkovas puikiai suprato, kad reikia imtis veiklos, kuri padėtų išlaikyti šeimą. Vienos Praterio parke jis išsipirko nedidelį žemės sklypelį, kur pradėjo statyti pirmuosius atrakcionus. Šio verslo sėkmė buvo akivaizdi ir laikui bėgant atrakcionų parkas pradėjo plėstis. N. Kobelkovo palikuonys iki šiol gauna pajamas iš šio parko.
Kai Nikolajui buvo 61 metai, jis neteko žmonos – Anna mirė nuo epilepsijos priepuolio. Pats Nikolajus išgyveno 82 metus ir į Rusiją daugiau nebegrįžo.