Psichologai mano, jog pasitraukimas iš realaus pasaulio į įsivaizduojamąjį stabdo asmenybės raidą ir prie gero nepriveda.
Mergaitės turi siekti
Lietuvoje žinoma iš Ukrainos kilusi „Barbė“ Valerija Lukjanova (28), sverianti 42 kg, prieš kelerius metus apsilankiusi mūsų šalyje vienoje televizijos laidoje tikino, kad „grožis yra siekiamybė ir vidinio pasaulio išraiška“. V.Lukjanova iš barbiškos išvaizdos populiarinimo uždirba pinigus: ji veda visai nepigius „dvasinio ugdymo“ seminarus, kuriuose moko „nekūniškų kelionių“, ir... sulaukia anšlago.
Tiesa, viename interviu jauna moteris prisipažino, kad dar vaikystėje ji labai žavėjosi lėlėmis ir kaip daugelis mergaičių norėjo būti į jas panaši. „Manau, kad tai – natūralu. Tiesa, aš nuo pat mažumės nesijaučiau graži.
Esu maišyto kraujo: iš tėvo armėno paveldėjau charakteringą nosį ir šiek tiek tamsesnį gymį. Šiuos trūkumus visuomet norėjau užmaskuoti. Kai dar būdama paauglė už sutaupytus pinigus prisipirkau kosmetikos ir pasidažiau, tėvas nebuvo patenkintas. Jis – labai griežtas. Suaugusi galiu daryti ir keisti savo išvaizdą kaip tik noriu.
Mano kūne nė vienas milimetras nėra keistas chirurgų pagalba, išskyrus krūtų implantus, nes norėjau atrodyti tobulai. Viskas natūralu. Tiesa, išlaikyti tokias kūno formas – nelengva. Tenka daug ko atsisakyti. Pietų lėkštę padalinu į keturias dalis, vieną dalį suvalgau, o trys keliauja į šiukšliadėžę. Grožiui reikia aukų“, – sako Valerija.
Nekaltas žaidimas?
Psichologai gi tikina, kad plastinės operacijos dažniausiai daromos tada, kai žmogus yra nepatenkintas savimi. Tačiau ne išore, o vidumi, kurį yra žymiai sunkiau pakeisti. Žmogui atrodo, kad jis jausis geriau tada, kai geriau atrodys, o noras virsti Barbe, Kenu ar kita lėle kyla dėl to, kad šie dažniausiai yra laimingo ir sėkmingo gyvenimo simboliai.
Nežinia, ar lėlės Barbės kultas, ar japonų animacinių filmukų herojai su didžiulėmis akimis, ar kur kas didesnės visuomenės bėdos skatina jaunuomenę įkūnyti nerealius vaizdus gyvenime, tačiau šiandien tiek Vakaruose, tiek Azijoje, tiek kituose pasaulio kraštuose daugybė mergaičių pretenduoja į tobulą išvaizdą: atrodo, kalba ir juda kaip lėlės.
Psichologai pataria tėvams, jog atžalos troškimas atrodyti kaip lėlė nėra vien tik nekalta pramoga. Galimas daiktas, kad, prisižiūrėjusios į fotomodelius, aktores ir dainininkes, paaugliško amžiaus mergaitės jaučia kaltę prieš save ir aplinkinius dėl to, kad neatitinka „reikiamų standartų“
Tarp kitko:
Vyrai irgi nori būti lėlėmis – panašiais į Keną. Justinas Jedlica jau nuo 18 metų gulasi ant operacinio stalo tam, kad primintų dirbtinį vyruką, pripumpuotą silikono visur, kur tik įmanoma. 33-ejų amerikietis jam atliktas operacijas vadina „menu“. Už operacijas vyras sumokėjo daugiau kaip 100 tūkst. dolerių. Dar 2012 m. jam buvo atlikta maždaug 90 operacijų, tačiau Justinas sako, kad tai – dar ne pabaiga.
Komentaras
– Kardinalus išvaizdos keitimas, kaip šiuo atveju noras būti panašiam į tam tikrą simbolį – Barbę, Keną ar kitus personažus, ar net kur kas drastiškesnius kaip noras virsti moterim kate ar driežu, yra įvardijami kaip asmenybės sutrikimai. Žmogus įsivaizduoja, kad taip kardinaliai pakeitęs išvaizdą taps sėkmingesnis, laimingesnis. Deja, bet šiuo atveju problemos slypi kur kas giliau ir be specialistų psichoterapeutų jų nepadės išspręsti nei artimieji, nei draugai.
Šios problemos atsineštos dar iš ankstyvos vaikystės. Pavyzdžiui, kiekvienas kūdikis devynis mėnesius pragyvenęs motinos įsčiose, pirmuosius šešis ar devynis mėnesius save suvokia kaip vientisą darinį su aplinka. Jis nesugeba atsirinkti, juk būna atvejų, kuomet šešių mėnesių vaikas pats sau kanda ir verkia, nes skauda ir nežino, kodėl. Taigi, jo psichologinės raidos užduotis suvokti save kaip atskirą kūną.
Kiekvienas mūsų vaikystėje mokėmės suvokti savo kūną ir jį priimti. Tiesa, ne visiems tai sėkmingai pavyko. Kai kurie, net suaugę nesugeba suvokti, kad tai yra jų savas kūnas. Sakyti, kad kardinaliems žmonių pokyčiams įtakos turi reklama, kur įvairiausius grožio produktus reklamuoja dailios moterys ir vyrai, būtų ne visai teisinga. Moksliškai įrodyta, kad reklama, kaip ir pornografija, žmogaus, neturinčio jokių psichikos ar asmenybės sutrikimų, negali paveikti.