Taigi kokie nuodai nusinešė daugiausia gyvybių? Ir kokią medžiagą galima tituluoti „nuodų karaliumi“?
Labai sena idėja
Ankstyvoji nuodų istorija glaudžiai susijusi su mitologija ir tikėjimo klausimais. Manoma, kad jau maždaug 2500 m. pr. Kr. šumerai garbino nuodų deivę Gulą. Ji taip pat laikyta talismanų ir burtų dievybe. Galbūt su nuodų poveikiu buvo susipažinusios dauguma senovės civilizacijų.
Ankstyviausi įrašai apie apsinuodijimą senovės Egipte yra maždaug 5 000 m. senumo. Tikėtina, kad egiptiečiai mokėjo ir pasigaminti nuodų, nes buvo distiliavimo meistrai, jų civilizacija buvo itin pažengusi. Tyrėjai netgi tvirtina radę papirusą, kuriame aprašyta, kaip paruošti nuodingas medžiagas žudymo tikslais.
Ko išgėrė Sokratas?
Kalbant apie nuodų istoriją ir tikintis apčiuopiamų duomenų, visų pirma derėtų atsigręžti į klasika alsuojančius antikos laikus. Pasak tyrėjų, senovės graikai ir romėnai labai mėgo nuodus, pagamintus iš dėmėtųjų maudų bei kurpelių.
Dėmėtoji mauda – Europoje plačiai paplitęs augalas, tačiau Lietuvoje jį aptikti sunku. Šis augalas žymus tuo, kad iš jo pagaminta tinktūra stebint mokiniams nusinuodijo žymus graikų filosofas Sokratas. Tiesa, tokia mirtis turėjo būti itin nemaloni. Nors amžininkai rašo, jog filosofas mirė „ramiai“, tyrėjai tikina, kad apsinuodijus dėmėtąja mauda pasireiškia vėmimas, seilėtekis, pilvo skausmai, traukuliai, nelaimėlį ištinka koma, ir jis, sutrikus kvėpavimui, miršta. Vadinasi, Sokratas, išgėręs tokios tinktūros, greičiausiai užduso...
Kurpelė – kitas antikos laikais plačiai naudotas nuodingas augalas, aptinkamas ir Lietuvoje. Įdomu tai, kad senovėje jo sulčių ne tik įmaišydavo į maistą, bet ir, pavyzdžiui, jose išmirkydavo strėlių antgalius. Tyrėjai beveik neabejoja, kad šias sultis kaip nuodus naudojo Romos imperatoriaus Klaudijaus (10 m. pr. Kr.–54 m. po Kr.) žmona Agripina, įmaišiusi jų į grybus. Mat klastinga imperatorienė troško, kad valdovu greičiau taptų jos sūnus Neronas.
Viduramžiais – vaistinė šunvyšnė ir mandragora
Vaistinė šunvyšnė, kuri, beje auga ir mūsų šalyje, lotyniškai vadinama belladonna. Šio augalo pavadinimas reiškia „graži moteris“. Pavadinimo kilmė intriguoja. Teigiama, kad viduramžiais valstietės vaistines šunvyšnes naudojo vyzdžiams išplėsti ir skruostams parausvinti. Mat tais laikais dideli vyzdžiai ir rausvi skruostai laikyti seksualumo bei grožio simboliais.
Kai kurie mano, kad būtent šį itin nuodingą augalą savo kėslams įgyvendinti iš tiesų naudojo imperatorienė Agripina. Šunvyšnes vartojo raganos per sąskrydžius, nes šiame augale esantys haliucinogenai priversdavo „patikėti, kad skrendi“. Yra teigiančių, kad specialiai paruošti tepalai ar milteliai į raganų organizmus patekdavo... nuo šluotkočių! Mat būtent burtininkai pirmieji atkreipė dėmesį į tai, kad šunvyšnėse esančias medžiagas organizmas itin greitai pasisavina per makšties ir storosios žarnos sieneles. Štai kodėl teigiama, kad „skraidymo ritualai“ sutraukdavo minias nuogų raganų ir raganių.
Tiesa, perdozavusieji šunvyšnių imdavo vemti, regėdavo baisias haliucinacijas, be to, smarkiai pagreitėdavo pulsas. Anot medikų, suvalgius kelias šunvyšnes, galima net nespėti prisišaukti pagalbos, nes žmogus pradeda dusti, ištinka konvulsijos ir mirtis.
Iš mandragorų (bulvinių šeimos augalų) pagaminti nuodai naudoti daugelyje pasaulio kampelių, tačiau labiausiai buvo paplitę Ispanijoje ir Portugalijoje. Visos šių augalų dalys nuodingos. Šiandien iš mandragorų šaknų pagamintu ekstraktu siūloma naikinti karpas, perspėjant, kad nė lašelio nuodingo skysčio neturėtų patekti ant odos. Deja, panašių perspėjimų nebuvo tamsiaisiais amžiais. Tikinama, kad nuodai iš mandragorų veikdavo kiek lėčiau, negu anksčiau aprašyti, tačiau sunaikindavo kepenis ir inkstus, o tai baigdavosi mirtimi.
Šunvyšnės ir mandragoros augo tiesiog šalia namų. Štai kodėl šiuos augalus labai pamėgo valstiečiai. Tiesa, žemdirbiams persikėlus gyventi į miestus ir prasidėjus industrializacijai, situacija pasikeitė. Tačiau ne paslaptis, kad tuomet siekiantiems ką nors nunuodyti atsivėrė naujų galimybių...
Nuodų karalius?
Daugumai žodžiai „nuodas“ ir „arsenas“ – sinonimai. Arsenas yra bekvapė, bespalvė ir beskonė medžiaga, pažeidžianti virškinimo sistemą. Kai kurie mano, kad apie šios medžiagos junginių žalą galėjo žinoti jau romėnai. Arsenas daug šimtmečių laikytas nuodų karaliumi. Jis nenustotas vartoti netgi prasidėjus karalienės Viktorijos (1837–1901 m.) erai.
Vienu liūdniausių arseno panaudojimo atvejų laikoma 1875 m. istorija. Pagrindinė jos herojė – to meto visuomenei gerai žinoma turtingų škotų dukra Madeleine Smith. Ji buvo apkaltinta savo meilužio nužudymu. Teigiama, kad vyras pasirodė esąs šantažuotojas ir moterų turtų medžiotojas. Jam pagrasinus, kad Madeleine tėvui parodys jos rašytus meilės laiškus (tais laikais jaunai merginai turėti meilužį buvo baisi negarbė), gudruolė neva pradėjo jį girdyti kakava, kurioje buvo arseno.
Teigiama, kad meilužio skrandyje buvo rasta 70 arseno grūdelių, o kišenėje – Madeleine laiškelis su prašymu pasimatyti. Tiesa, mergina buvo paskelbta nekalta, tačiau ji pasikeitė pavardę ir išvyko į Ameriką.
Teigiama, kad Madeleine iš kantrybės išvedė tai, jog žmonės šalia jos negalėjo ramiai gerti jokių skysčių.
Nors apsinuodijimo arsenu požymiai – prakaitavimas, pilvo skausmai – priminė tik paprasčiausią apsinuodijimą maistu, po M. Smith istorijos paviešinimo apie tuos požymius sužinojo visas pasaulis. Be to, pagaliau per skrodimą tapo įmanoma nustatyti, ar žmogus buvo nunuodytas arsenu. Taigi drauge su XIX a. baigėsi ir „nuodų karaliaus“ viešpatavimo era.
Tas karčiųjų migdolų kvapas...
Yra dar vienas labai galingas ir itin greitai veikiantis nuodas. Tai cianidas – iš vandenilio cianido išgauta druska. Šis nuodas neleidžia deguoniui patekti į ląsteles. Cianidu apsinuodijęs nelaimėlis praranda sąmonę, jam sustoja širdis. Daugeliu atvejų cianido aukų kūnai skleidžia karčiųjų migdolų kvapą.
Cianidas buvo itin aplitęs per Antrąjį pasaulinį karą. Teigiama, kad jo nešiojosi visi didžiausi nacių vadai. Plačiausiai žinomas atvejis, kai vokiečiams pralaimėjus karą A. Hitlerio mylimoji Eva Braun išgėrė kalio cianido piliulę, o pats fiureris nusišovė.
Hermanas Geringas – dešinioji A. Hitlerio ranka – buvo nuteistas mirtimi pakariant, tačiau prieš pat nuosprendžio įvykdymą taip pat nusinuodijo cianidu. Teigiama, kad šis nuodas be skrupulų naudotas ir kuriant chemikalus, skirtus žudyti kalinius baisiausiose nacių dujų kamerose.
Įdomu
Tyrėjų teigimu, antikos laikais priešus mėginta nunuodyti vieversių mėsa. Įdomu tai, kad jie būdavo lesinami maudomis, todėl esą šių paukščių mėsa tapdavo nuodinga.
Manoma, kad pirmą kartą gryną arseną 1250 m. išgavo Albertas Didysis.
1978 m. Džonstaune įvyko tragedija. Lapkričio 18 d., vadovaujami sektos „Liaudies šventykla“ (angl. Peoples Temple) įkūrėjo Džimo Džounso, cianidu nusinuodijo per 900 žmonių, daugiau nei 300 jų – vaikai. Tai didžiausia masinė savižudybė pasaulio istorijoje.
Viktorijos laikais arsenas naudotas gražinimosi tikslais (kaip šunvyšnės viduramžiais). Teigiama, kad moterys prausdavo veidus vandeniu, į kurį įlašindavo arseno. Tai neva padėdavo išlaikyti baltą odą.
Arseno yra Žemės plutoje, todėl jis gali patekti į požeminius vandenis, o šie – į žmonių stiklines. Pirmą kartą apie arsenu užteršto vandens problemą Kinijoje imta kalbėti dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje.
Pastaraisiais metais atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Kinijoje tokiu vandeniu apsinuodyti rizikuoja apie 20 mln. žmonių.
Arsenas senovėje naudotas sifiliui gydyti.
Nuodų žiedas – tai žiedas, kuriame yra nedidelė talpa nuodams. Tokie papuošalai išpopuliarėjo XVI a. Juose laikomi nuodai būdavo skirti priešams (jų įberdavo į gėrimą ar maistą) arba savižudybei (pavyzdžiui, norint išvengti priešų kankinimų).
Cianido dujos – nuodingiausia cianido forma.
Teigiama, kad Napoleonas Bonapartas mirė nuo skrandžio vėžio. Vis dėlto kai kurie mokslininkai mano, kad imperatorius nunuodytas arsenu.