Šis įsitikinimas, kartu su romėnų įpročiu prieš Naujuosius metus papuošti namus augalais, ir sukūrė pagrindą mūsų dabartiniam žavėjimuisi blizgančiais žaisliukais bei įmantriais angeliukais eglės viršuje.
Įvairių statinių ir medžių puošimas Europoje aprašinėjamas nuo XVII a., pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kalėdų eglutė paminėta 1605 metais. Kaip rašoma Johno Matthew kūrinyje „Žiemos saulėgrįža“ („The Winter Solstice“), nežinomas Vokietijos pilietis tais metais aprašė medžius, papuoštus „rožėmis, iškarpytomis iš įvairiaspalvio popieriaus, obuoliais, vafliais, auksiniais blizgučiais ir saldainiais“.
O kada atsirado švieselių ir dovanų kalno paprotys? Praėjus daugiau nei šimtmečiui profesorius Karlas Gottfriedas Kisslingas iš Vitenburgo universiteto aprašė žmones, kurie eglutes puošė žvakėmis, o aplink namuose esančių mažų eglučių kamieną būdavo pridėliota vaikų apvyniotų šakelių.
Nors tokį paprotį dvasininkai iš pradžių smerkė, jis iš Vokietijos per Daniją ir Norvegiją išplito į Suomiją. 1840 metais Anglijos Karalienė Viktorija ir jos vyras Princas Albertas taip pat prisidėjo prie šios tradicijos ir rūmuose pastatė jų pačių išpuoštą eglę. O jau XX a. pradžioje eglių puošimas buvo toks pats kalėdiškas dalykas, kaip ir Kalėdų senis ar dovanėlių išvyniojimas.
Žinoma, anksčiau eglutės buvo puošiamos kitaip nei šiais laikais. Ankstyvieji papuošalai dažniausiai buvo rankų darbo arba valgomi. Dažniausiai buvo panaudojami riešutai, saldainiai, vaisiai ir spalvoto popieriaus dirbiniai.
Statistinė šiuolaikinė eglutė yra puošiama derinant parduotuvėse įsigytus žaisliukus su šeimyniniais atminimais ir keliomis eilėmis lempučių vietoj žvakučių, bet nepaisant to, kaip papuošiama eglutė, ji vis vien simbolizuoja kartu susirinkusių šeimų, besikeičiančių dovanomis ir meile, amžinas kalėdines tradicijas.