Specialisto komentaras
Apie vadovus ir emocinį klimatą darbe kalbamės su psichologu Algimantu SMAILIU.
Necyptelėsi, nes galioja gąsdinimo metodika – esant nedarbui, už durų laukia tie, kuriems tiks net blogiausios sąlygos. Tai – atgyvenęs metodas, tinkantis nebent primityviam darbui, nereikalaujančiam intelekto ir kvalifikacijos. Mat gąsdinimo ir baimės atveju mąstymas darosi primityvesnis.
Koks vadovas yra blogas?
Toks, kuris priklausomas nuo nuotaikos. Ypač sunku darbuotojams, jei vadovas duoda neaiškius nurodymus, neapibrėžia tvarkos, reikalavimų, tiesiai neišsako kritikos, o tai daro užuominomis. Negerai, jei darbuotojus žemina, juos kiršina, taikydamas principą „skaldyk ir valdyk“.
Ten, kur toleruojamos intrigos, darbuotojai negali susikaupti, nukenčia darbo kokybė. Žmonės jaučiasi nesaugūs, tai kelia įtampą, netikrumo, baimės jausmą. Vadovas turėtų būti kaip tėvas, rūpintis darbuotojais. Geros atmosferos kolektyve prioritetas turėtų būti teikiamas darbui, o ne asmeniškumams. Vadovavimas yra menas, ir ne kiekvienam pavyksta jį įvaldyti.
Kai vadovauja moteris
Moterys yra emocionalesnės, jos labiau pasiduoda nuotaikų kaitai, linkusios domėtis asmeniniu gyvenimu, smulkintis. Dalykišką kritiką dažnai priima kaip nemeilę: jei kritikuoja, vadinasi, nemyli. Bet juk santykiai turi būti dalykiniai. Iš prigimties ir istoriškai moterys įpratusios rūpintis vaikais, taigi teoriškai jos turėtų būti didesnės globėjos nei vyrai. Tačiau aukštą postą užimančios moterys dažnai nuslopina tą globėjiškumo pradą.
Jos labiau nei vyrai linkusios konkuruoti su savo lyties bendradarbėmis. Viršininkei gali nepatikti, kad darbuotoja geriau apsirengusi nei ji. Todėl nepatartina perdėm išsipustyti ieškant darbo. Arba girtis, kad esi labai pasiturinti. Didesnį saugumą tradiciškai mums kelia vyras viršininkas, nes tvirčiau nubrėžia ribas, ir jos yra platesnės.
Ar reikia pataikauti
Kas lemia gerą karjerą? 80 procentų sėkmės priklauso nuo to, ar sugebi tvarkyti santykius, ir tik 20 procentų lemia sugebėjimas dirbti. Jei esi puikus specialistas, tačiau pasipūtęs, arogantiškas, nepaslaugus, perdėm kritiškas – didelės karjeros nepadarysi. Atvirkščiai, malonūs ir paslaugūs žmonės daugiau pasiekia. Visiems smagiau su tokiais bendrauti. Pasitarnauti viršininkui asmeniškai galima iš draugiškumo, tai – žmogiška. Žinoma, jei jis nelinkęs tuo pikt¬naudžiauti. Autoritariniai viršininkai vengia turėti gabių pavaduotojų – jie bijo būti nukonkuruoti, todėl pasirenka paklusnius vykdytojus.
Vadovas gali turėti psichologinių problemų. Mūsų visuomenėje polinkis tyčiotis jau nuo mokyklos suolo dažnai tampa norma. Nenori būti sutryptas – pats trypk, antraip pražūsi. Tokia nuostata naudojasi ne vienas privačios firmos savininkas, nes būtent tai jam leido pasiekti savo verslo ar karjeros aukštumas.
Tam tikras sadizmas ypač ryškus buvusiose sovietinėse šalyse. Tačiau iš tiesų sadistas viršininkas pats yra pažeidžiamas, jis jaučiasi silpnas ir nesaugus. Negali jaustis laimingas, jeigu aplink yra laimingų žmonių. Būtinai turi jiems apkartinti gyvenimą, rasti priekabių. Kita vertus, privačių firmų savininkai kur kas dažniau jaučia stresą, nes jie turi pasiėmę daugybę kreditų ir nuolat dreba dėl verslo. Todėl jie „išsikrauna“ ant darbuotojų.
Kaip elgtis, jei tave vadina „karve“?
Jei viršininkas tave užgaulioja, koneveikia ir kumščiu daužo stalą? Svarbu suvokti, ko iš tavęs nori, ką padarei ne taip, bet nepasiduoti emocijoms, stengtis atsiriboti. Galvokite, kad jis tapo nepakaltinamas – matyt, jam labai blogai, jei „išmušė saugikliai“, kad ta „karvė“ ne jums skirta. Nesiginčykite, nes tik įpilsite alyvos į ugnį. Kai žmogus rėkia, kito argumentų negirdi. Leiskite jam nuleisti garą, netgi užjauskite, pripažinkite, kad yra problema, tik vėliau kartu bandykite spręsti situaciją.