Pirmas toks dalykas – nesupratimas. Štai jums atrodo, kad labai aiškiai ir smulkiai papasakojote draugams, pažįstamiems ir šeimos nariams, kas jums patinka, o kas – ne. Tarkime, kad jums patinka sutikti Naujus metus su perdažyta mašina – ten, kur įbrėžimai. Jūs daug kartų sakydavote kitiems, kad nemėgstate subraižytos mašinos. Kad jums geriausia dovana – graži mašina. Ir vis vien – paaiškinimą, kad ruošiatės žiemą dažyti mašiną ir namiškiai, ir draugai, ir netgi serviso meistrai sutinka labai nustebę: mašinas, tvirtina jie, reikia dažyti pavasarį.
Ir ne tas baisu, kad žmonės teisūs, o tu – ne. O tai, kad nepaisant tavo ilgų, sistemingų ir aiškių pasakojimų apie tai, kas tau patinka, tavęs vis vien nesupranta! Atrodo, tu jiems kalbi, o jie užimti savo mintimis...
Sutikite: jūs ne kartą įsitikindavote: visi – pradedant mama, mokytojais, draugais ir kolegomis ir baigiant sutuoktiniais – visi turi kažkokį miglotą supratimą apie tai, kas tau patinka, ko tu nori, o ko negali pakęsti. Ir tas supratimas labai kertasi su tikrove. Ir tai dar su sąlyga, kad tu moki kalbėti, o jie ne kurti, ir kad jūs apskritai kalbatės. Juk nemaža dalis žmonių netgi santuokoje nesikalba, o jei ir kalbasi, tai tik dalykinėmis temomis: „Vaiką iš darželio paimsi?“ „Sriubą valgysi?“ „Šiukšles išneši?“.
Arba virtuvėje dalinasi naujienomis, perskaitytomis interneto portale ar dienraštyje. Iš kur čia rastis supratimui? O jei tavęs per visą tavo gyvenimą taip niekas ir nesupras? Baisu - sutikite.
Antras baisus dalykas - kad tu pats nelabai supranti kitus žmones. Iš tiesų ilgą laiką atrodo, kad supranti. Pirmiausia tau atrodo, kad tavo tėvai - geriausi pasaulyje žmonės. Ir kai tu sužinai apie seksą, tau atrodo, kad kas jau kas, o tavo tėvai juo neužsiima. Ir štai tu užeini į jų miegamąjį - o jie kaip tik kažkaip tankiai kvėpuoja susiglaudę ir tave pamatę, sunerimsta ir atšoka vienas nuo kito, lyg verdančiu vandeniu apiplikyti. Vėliau tu sužinai vieną kitą negražią istoriją apie jų gyvenimą. Ir pačiame gyvenimo viduryje - apie mamos padarytus abortus. Ir tau darosi aišku: tu jų nepažinojai!
Santuokoje tu sužinai ne pačius maloniausius dalykus apie žmogų, kurį laikei geriausiu sutiktu žmogumi. Tavo gerieji vaikai, pasirodo, užsiima ne pačiais geriausiais dalykais, kai tu jų nematai. Tavo psichoterapeutas turi problemų su alkoholiu. O solidūs kunigai bei teisėsaugininkai, pasirodo, paslapčia tvirkina vaikus.
Gerai būtų, jei tu nuo pat pradžios žinotumei – šitas - negeras žmogus, o anas - geras. O čia išeina kitaip: tu galvoji apie žmones gerai, o po to nusivili. Žinoma, būna ir atvirkščiai: sutinki tamsioje gatvėje kažkokį žvėriškos išvaizdos figūrą, ir jau galvoji, kad tuoj jis tave nužudys... O šis žmogus, pasirodo, skuba link tavęs, nes pastebėjo, kad tu kredito kortelę pamiršai bankomate. Veidas žvėries, o širdis - gera. Čia jūs irgi turėjote pastebėti: išvaizda apgaulinga. Tad ką mes tuomet iš tiesų pažįstame? Savo pačių fantazijas apie žmones? Ne, sutikite - tai baisu.
Trečias baisus dalykas - kad pasaulyje neišeina gyventi taip, kad ir vilkai būtų sotūs, ir avys sveikos. Už viską tenka mokėti. Atrodo, gyveni labai teisingai ir dorovingai: sportuoji, nevagi, nemeluoji, mėsos nevalgai. Ir kas? Tu pastebi, kad netgi tavo draugai pašaipiai vadina tave „teisuoliu“, klausinėja, ar tu kada nors prisigeri ir ar moki keiktis. Su geriausiais automobiliais į prabangiausius namus vakarais grįžta anaiptol ne didžiausi teisuoliai. O teisuolių ir vegetarų - pilni troleibusai, važiuojantys į miegamųjų rajonų daugiabučius.
Tu gali valgyti vien salotas - ir iš tiesų jautiesi lengvesnis ir energingesnis. Tačiau tu pamiršti sultingos kulšelės ir kremo-briule teikiamus malonumus. Tu išgeri bei rūkai - ir turi draugų, su kuriais tarp bokalų išeini parūkyti. Nors galbūt ir susergi anksčiau už nerūkantį vėžiu. Ir kepenys tavo nesveikos. Tu nerūkai – ir gyveni ilgiau, tačiau lieki vienišesnis. Negeri - ir priverstas blaiviai matyti visas pasaulio šlykštynes.
Pasaulis sutvarkytas taip, kad tu negali išlošti visuose žaidimuose - už išlošimus viename tu priverstas pralošti kituose! Šioje vietoje užkietėję laimėtojai nesutiks: pasitelkę magiją ir burtus, jie bando pergudrauti likimą ir užprogramuoti visapusišką sėkmę! Taip, mes žinome apie „The Secret“ knygą ir filmą, mes taip pat buriame ir vizualiai įsivaizduojame sėkmę. Tačiau netgi labai įtakingas šių dienų burtininkas ir mąstytojas Vadimas Zelandas pabrėžia: po sėkmės ruožo būtinai lauk „švytuoklės“. T.y. turi ateiti nesėkmių ruožas, kurį teks tiesiog išlaukti. Taigi ir čia veikia tas pats dėsnis: už viską reikia mokėti. Galbūt už teisę būti gyvais mes sumokame mirtimi? Argi tai nebaisu?
Ketvirtas baisus dalykas - kad negali gyventi darniai su visu gyvu pasauliu. Būtinai kažką tokio neekologiško pridarai: tai šiltnamio efektą padidini, tai plastikiniais paketais Žemę užterši, tai naftos ieškodamas žemės plutą išjudini. Na, ne tu asmeniškai, bet žmonija. O tu - jos dalis. Ir daro tai žmonija ne be tavo žinios, ir galų gale stengiasi dėl tavęs: ir mašinytę tau pagamina, ir prekę plastiko pakelyje prekybos centre įteikia, ir pasirūpina, kad žiemą tavo bute šilta būtų, kad elektros lemputės degtų ir automobilis tavo važinėtų – o visa tai be naftos kol kas nelabai išeina.
Tu gal asmeniškai ir nesieki specialiai užteršti gamtos, bet palaikai tą teršimą savo vartotojiškais įpročiais. Taigi kas tu po to esi? Kenkėjas. Ir nė vienas gyvis tiek daug žalos nepridaro savo motinai gamtai, kieki tu - homo sapiens. Ir nesvarbu, kad tu esi kelis medelius pasodinęs ir ant dviračio persėdęs - vis vien leidi šiam gamtos naikinimui vykti, murmėdamas: „Na, yra kam pasirūpinti - žaliųjų judėjimas, įstatymai, inspekcija ten kažkokia...“
O ką, jei tų inspektorių juokingai mažai? Ką, jei kada nors paaiškėtų, kad už gamtos išnykimą atsakingas asmeniškai tu? argi tai nebaisu?
Jūs pasakysite, kad visa tai gal ir teisinga, bet yra baisesnių dalykų. Mirtis, pavyzdžiui... O aš jūsų paklausiu: jei jūs pragyventumėt gyvenimą be tų keturių baimių - ar baisu būtų jums savo laiku palikti šį gyvenimą? Jei žinotumėt, kad gyvenant artimieji jus suprasdavo, ir tu IŠ TIKRŲJŲ suprasdavai savo artimą, ir jei suvoktumei, kad gyvenai geriausiai iš visų įmanomų būdų gyventi, ir jei paaiškėtų, kad gyvenimo pabaigoje tapai harmoninga gyvybės Žemėje dalis - ar bijotumei tu tuomet palikti šią nuostabią vietą?