Psichologo teigimu, daugelis mūsų gyvenimo problemų kyla iš to, kad vaikystėje negavome pakankamai meilės, dėmesio, rūpesčio. Tačiau jeigu savo nesiklostantį gyvenimą taip pateisinsime nuolat, niekada nebūsime laimingi. Tad kurgi išeitis?
Gyvenime egzistuoja skirtingi ciklai: vaikystėje mes „vartojame“ jausmus, kai patiriame meilę, rūpestį, dėmesį, o suaugę patys privalome tapti duodančiais žmonėmis, dalytis su aplinkiniais, palaikyti kitus. Štai puikiai iliustruojantis pavyzdys: ajurveda pripažįsta tokią teoriją, kad vakare turime eiti miegoti apie 22 val., nes tuo laiku geriausiai pailsi ir atsigauna centrinė nervų sistema.
Tokiu metu nuėję miegoti, visiškai pailsėti galime vos per 6 val. O jei atsigulame vėliau, pailsime gerokai prasčiau, nesvarbu, kiek valandų miegosime. Jei gerokai pavakaroję atsigulame paryčiui, nesvarbu, kiek miegame – gal net 10 valandų, vis tiek pabudę jaučiamės vangūs.
Žinoma, kiekvieno mūsų gyvenimo pradžia skirtinga, kiekvieno mūsų startas kitoks, nes ateiname į šį gyvenimą ir gauname tokias sąlygas, kokių, pasak jogos ir karmos filosofijos, nusipelnėme ankstesniais savo poelgiais, ko užsitarnavome ankstesne savo patirtimi. Visgi esame žmonės ir savo valia galime keisti gyvenimą.
D. Pšonko teigimu, su tuo reikėtų sutikti, antraip, jei mūsų vaikystė buvo skurdi meilės ir rūpesčio, ir mes visą gyvenimą norėsime tik gauti, būti vartotojai, tik tenkinti savo poreikius, niekada netapsime laimingi.
Kaip elgiamės, tą ir turime
Sakoma, kad tai, kas mūsų viduje, spinduliuoja ir išorėje. Taip pat egzistuoja ir priešingas ryšys. Pavyzdžiui, net jei ir nejausdami pykčio, pradėsime kumščiais trankytis, trypti kojomis, rėkti, pamažu mus užvaldys pyktis. Tas pat tinka ir teigiamoms emocijoms.
Kodėl mūsų laikais taip greitai praeina meilė? Paprasčiausiai gyvenimiškai pritaikoma fraze tapo populiaraus romano pavadinimas „Meilė trunka trejus metus“. Vis dažniau ir daugiau žmonių nenori būti brandūs, lyg tie vaikai jie nori vis gauti, gauti, gauti.
„Šiandien myliu, rytoj nebemyliu, todėl ieškau naujos meilės...“ Bet ar ją randame? Tikrai ne – tik vėl kuriam laikui, nes dažniausiai net nespėjame žmogaus pažinti, bet jau sukame skirtingais keliais, nes jausmų neliko, jie išgaravo, tad vėl norime jų gauti. Taip tarsi sukuriame idėją, kad meilė – nuo mūsų nepriklausantis dalykas, jis gali ateiti, gali ir išeiti. Psichologo teigimu, brandus amžius – laikas dalintis meile, o tai reiškia duoti.
Sąmoningai stengdamiesi mylėti kompensuotume tą jausmų stygių, kurio galbūt negavome vaikystėje, ir taptume visaverčiais žmonėmis. Mat meilė, pasak D. Pšonko, – tai ne būsena, o veiksmas. Kai mylime, veikiame: dovanojame gėles, dėmesį, kuo daugiau laiko stengiamės praleisti drauge. Kai jausmai išblėsta, viso to nedarome, nebeveikiame. Įdomus dalykas, kad tokiu atveju vėl pradėję veikti, jausmus susigrąžintume. Tai tarpusavyje susiję dalykai: kas viduje – tas išorėje, kas išorėje – tas ir viduje.
Kad susitiktume, turime mylėti
D. Pšonko pasakoja, kad psichologijoje vartojamas perkėlimo terminas. Jis reiškia, kad vieni santykiai nutraukiami dėl kokio nors deficito, kurio toliau ieškoma kituose santykiuose. Tai galima palyginti su ištroškusiu žmogumi, kuris, kad ir kur eitų, ką matytų, visur pirmiausia mato tik vandenį. Niekas kitas jo daugiau nedomina.
Panašiai galime gyventi ir partnerystėje. Tačiau jeigu būsime taip nusiteikę, nelinkę pažinti, suprasti ir mokytis, nauji santykiai truks tik trumpai. Nes tik iš pradžių esame pasiryžę dėl kito žmogaus elgtis taip, kad jam įtiktume. Ilgainiui visos kaukės nukrenta, tampame savimi ir akivaizdu, kad nesame tokie idealūs, kokie atrodėme iš pradžių. O kiekvienas žmogus yra ne tik atskiras individas, bet kartu atsineša savo praeitį, pažintis ir kita.
Kai galiausiai žmogų pradedame pažinti tokį, koks jis yra iš tikrųjų, kyla sunkumų, nes ne viskas mums gali patikti ir ne visos savybės yra tik geros. Tai ir yra meilės išbandymas. Taip ir patys pasitikriname, kas esame iš tikrųjų. Taigi, kad tai ištvertume, turime būti labai brandūs, nes tik tada galime priimti kitokį požiūrį, nuomonę, suvokimą ir to nevertinti. Tik taip galime pažinti kitą žmogų. Todėl galime sakyti, kad iš tiesų daugelis žmonių išsiskiria net nesusitikę.
O tam, kad susitiktume, reikia mylėti, bet nelaikyti, padėti, bet nepriekaištauti, prašyti, bet nereikalauti. Meilė – ne tai, kas ateina ir išeina, meilė – tai jausmas, kurį sukuriame. Kaip tai padaryti? Meilė be pastangų – vaikiška meilė. Brandi meilė ta, dėl kurios reikia daug stengtis. Bet koks mūsų pasirinkimas turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Ir tik patirdami išbandymus galime tobulėti.
Moters dvasinis augimas – gebėjimas besąlygiškai mylėti. Tik taip ji gali priimti vyrą tokį, koks šis yra. Jį palaikydama, nusiteikusi su juo visada būti, kad ir kas atsitiktų, vertindama jį kaip savo riterį, moteris skatina vyrą tokiu ir tapti. Šalia tokios moters vyras tobulėja – darosi atsakingas, rūpestingas, tikras riteris savo moteriai.
Priimkime gyvenimą tokį, koks jis yra
Kartais skundžiamės, kad esame vieniši, niekam nereikalingi. Tačiau iš tiesų nė vienas žmogus nėra vienišas. Pasak psichologo, vienatvė – mokinio pozicijos nepriėmimas. Juk turime daugybę artimų žmonių, su kuriais galėtume pasidalinti savo dėmesiu. O jei esame nusiteikę mylėti, niekada nebūsime vieniši.
Turime priimti savo gyvenimą tokį, koks jis mums duotas, o kiekvieno jis vis kitoks. Tad gyvenkite savo gyvenimą, užimkime savo vietą, nesistenkime užimti kitos pozicijos. Mat tokiu atveju paprastai gauname skaudžias pamokas – prarandame ne tik tai, ką turėjome, bet ir tai, ko siekėme. O svarbiausia – prarandame save, nes didžiausia laimė yra gyventi ir veikti mums skirtoje vietoje. Kaip suprasti, kur mūsų vieta?
„Tai paprasta, – sako psichologas. – Dauguma turime tėvus, vaikus, artimuosius, giminaičius, darbo vietą. Visu tuo turime rūpintis. Turime tapti mokiniais, kurie prisiima pareigas. Tai ne vaiko pozicija, kuris visą laiką nori gyventi maloniai. Tai brandaus žmogaus, mokinio, kuris nori tobulėti, atsakinga pozicija. O atsakomybės prisiėmimas suteikia laimę. Toji laimė ne taip lengvai suvokiama.“
Tai ne cukraus vata, kuri akimirksniu ištirpsta burnoje, toji laimė – lyg kietas riešutas, kurį tik gerai sukramtę, pajuntame tikrąjį skonį.