Dabar galiu drąsiai teigti, kad svajonės ar troškimai (na, kad ir kaip tai skamba nebeįdomiai), tikrai negali neišsipildyti, jei to labai nori visa savo esybe.
Man jau virš 40. Kaip ir daugelis, baigiau vidurinę (tuomet) mokyklą, studijavau filosofiją universitete. Baigusi supratau, kad ne ką nuveiksiu su šiuo mokslu, juolab, kad pedagoginis darbas manęs neviliojo niekaip.
Blaškiausi, kažką po truputį veikinėjau, kai gavau pasiūlymą pasidarbuoti kruiziniuose laivuose. Tuomet tai buvo labai „ant bangos“, todėl, žinodama, kad neturiu ką prarasti ir bet kurią minutę galiu grįžti, išplaukiau į plačiuosius vandenis.
Negaliu sakyti, kad padavėjos darbas kasdien po 12 valandų man labai patiko, tačiau atlygis už jį leido man pasvajoti apie ateitį, kurią galėsiu susikurti grįžusi. Pripratau. Užsilikau. Daug pamačiau ir supratau nemažai gyvenimo tiesų. Tik po 8 metų pagaliau tvirtai nusprendžiau atsisakyti šio aukso puodo ir grįžti Lietuvon – labai pasiilgau visko ir visų...
Įsikūriau sostinėje. Neilgai trukus susiradau darbą viešbučio bare. Pradžia buvo nelengva, tačiau aš genetiškai užprogramuota optimistė J Judėjau dideliais ir tvirtais žingsniais pirmyn.
Netrukus mane pakvietė dirbti ekskliuzyvinio atsinaujinusio sostinės viešbučio aukštybėse įsikūrusio baro administratore, vėliau – vadove. Kas gali būti labiau nuostabesio – karjera kaip per sviestą, gyvenu Vilniuje, kolektyvas draugiškas ir nuostabus, karjeros galimybės neaprėpiamos. Tik štai to vidinio visiško pasitenkinimo ir laimės jausmo vis negalėjau savyje surasti.
Darbas bare ar restorane niekada nebuvo mano troškimas, tačiau, būdama sąžininga ir darbšti, visuose savo darbuose siekdavau (ir dabar siekiu) tikrumo ir tobulumo. Be to, ėmė trūkti asmeninio gyvenimo, apie kurį per darbą negalėjau ir neturėjau kada net pagalvoti. Man trūko mano šeimos, namų jaukumo ir žmogiškos šilumos.
Visada pavydėjau savo vyresniam broliukui, kuris sukūrė savo gyvenimą tokį, kokio visada norėjo: dirbo, ką norėjo, dirbo, kada norėjo ir uždirbo, kad normaliai galėtų išlaikyti savo šeimą.
Ir tada, kai supratau, jog ir aš noriu tokio gyvenimo, kad pagaliau mano gyvenime turi kažkas pasikeisti, pamažu ėmė viskas verstis aukštyn kojom.
Tame pačiame bare visai netikėtai susitikau puikiausią žmogų, kuris neigai trukus tapo mano vyru. Naktinį darbą bare keičiau į dieninį darbą tame pačiame viešbutyje, nes norėjau žmogiškesnio gyvenimo su žmogum, kurį myliu.. Po kurio laiko mus aplankė mūsų abiejų su vyru svajonė – aš laukiausi. Štai čia ir buvo tas pirmas žingsnis, kurį žengiau į ten, kur dabar esu.
Išėjau motinystės atostogų. Gimė dukrytė. Mūsų šeima iš Vilniaus persikėlė gyventi į Trakus. Neturėjau labai daug laiko, tačiau turėjau labai daug noro pasinaudoti motinystės atostogomis ir sukurti sau kažką, kad nebereikėtų grįžti į senajį netrokštamą darbą. Mano tikslas buvo dirbti namuose, kad galėčiau pati kontroliuoti savo laiką.
Esu kūrybinis žmogus - visada norėjau piešti, rašyti, kažką būtinai kurti, tad, turbūt, neatsitiktinai pradėjau dirbti su maketavimo programomis. Kūriau paveiksliukus, projektukus, bet kol kas tik kaupiau įdirbį. Pasibaigus motinystės atostogoms dar neturėjau pagrindo, kuris leistų man dirbti tai, ką aš noriu ir kada noriu, tad turėjau apsispręsti čia ir dabar: grįžti dirbti naktimis į barą Vilniuje ar atsisakyti ir toliau tęsti savo kūrybinius darbus, ieškodama galimybės įsidarbinti kaip dizainerė – maketuotoja.
Vyras mane palaikė, gal suprato, kad gyvenime turime daryti tai, ką norime, nes tai, ką norime daryti, ir yra tai, ką privalome daryti. Turiu būtinai paminėti, kad vyras tuomet taip pat tik pradėjo kurti savo darbinės ateities planus, tad pinigai nebarškėjo visose kišenėse, kartais jų nebūdavo nei vienoje...
Ne visi suprato ir palaikė mus: kaip aš metu karjerą, tokį darbą, kaip aš liksiu be saugaus darbo, kaip mano sveikatos draudimas, kaip aš be pajamų... nebe pirmos jaunystės, kas mane priims į kokį darbą ... ir taip toliau. Bet esu bjauriai raguota (atsrologijoje – jautis J) – kai kažką nusprendžiu pati sau, niekas, arba tik labai protingo žmogaus labai svarūs argumentai gali pakeisti mano nuomonę.
Šiuo atveju nebuvo to aurotiteto, kuris mane įtikintų pasielgti kitaip – aš noriu dirbti tai ką noriu ir kada noriu ir baigta! Nejaugi nenusipelnome gyvenime būti ne kartais, bet kasdien laimingi? Man iki laimės trūko laisvės ir kūrybos. Nuvažiavau (kaip ir priklauso po motinystės atostogų) ir pareiškiau, kad nebegrįšiu. Ir nebegrįžau.
Vėl pastojau. Supratau, kad ir vėl turiu galimybę judėti į priekį su savo svajonėmis.
Auginau dvi puikias mergytes ir vis kūriau, vis maketavau, vis mokiausi, pati.
Vieną dieną mano paskambina mano buvusi kolegė, su kuria dirbome kartu dar kruiziniuose laivuose ir su kuria likimas tai trumpam išskirdavo, tai vėl suvesdavo. Pasirodo, ji pradėjo dirbti labai atsakingą darbą 4* viešbutyje Trakuose, nors gyvena su vyru Vilniuje. Jai reikailaingas dizaineris - maketuotojas, yra galimybė tobulėti ir tapti reklamos (marketingo) vadybininke. Darbas gali būti namuose arba darbe, pagal mano pačios poreikį. Sutikau dar jau nespėjus baigti sakinio. Taip!
Pradėjau dirbti. Buvo baimės, buvo netikrumo, ne dėl to, kad prarasiu darbą, o dėl to, ar teisingai pasirinkau. Tai buvo mano pačios akistata su manimi. Pagaliau turėjau sužinoti, ką savo gyvenime tikrai noriu veikti ir ar tai, ką noriu veikti, yra mano tikroji svajonė.
Keliais sakiniais galiu pasakyti, kad sekėsi ir sekasi viskas daug geriau, nei tikėjausi. Atrodo, pati mūza vedžioja mano ranką ir mintis. O gal tiesiog pagaliau suradau savo svajonę, suradau tai, kas buvo mano ir ko taip ilgai ieškojau – mylimą darbą, niekieno, tik mano, valdomą laiką, teisingus ir gerus žmones aplink mane, kurie mane palaikė, man padėjo ir mane mokino atrasti, suprasti ir pajausti šio darbo subtilybes. Ir, žinoma, mano mylimą bei mylinčią šeimą, skirtą dosnaus likimo.
Esu dėkinga sau už tai, kad apsisprendžiau tada, kai reikėjo tai padaryti, nes tik apsisprendusi nebeturėjau kito pasirinkimo, kaip tik apsispręsti siekti įgyvendinti savo norus.
Buvo visko – baimių, netikrumo, nepalaimymo, bet buvo ir drąsos, tvirtybės ir palaikančių žmonių. Taip ir turi būti, kad taptume tvirtesni.
Gražina