Žavus prancūzas pašonėje ir darbas lietuvių kalba Paryžiuje prieš keletą metų būtų skambėję kaip pakvaišėlio kliedesiai, tačiau, šiandien tai yra mano realybė. Pradėsiu nuo pradžių. Prieš beveik 10 metų išvykau gyventi į Londoną. Gyvenimas bėgo šuoliais: įgijau bakalaurą, dirbau prabangiuose viešbučiuose ir restoranuose ir daug keliavau.
Po vienos, net 8 mėnesius trukusios kelionės po Rytų Aziją ir Italiją, grįžau atgal į Londoną ir įsidarbinau gerai žinomame Gordono Ramsay restorane prašmatniame Mayfair rajone. Kaip dabar atsimenu tą dieną, kai pro duris įžengė aukštas ir išvaizdus vaikinas su lapeliu rankose, kuriame angliškai buvo parašyta „I came here for the interview" (liet. atėjau dėl interviu). Tą akimirką nereikėjo žodžių, užteko tik susitikti akims ir kojose pajutau lengvą nutirpimą. Žavingojo jaunuolio paprašiau sekti paskui mane ir pamojusi ranka parodžiau, kur jam atsisėsti, kol ateis restorano vadovas. Nenutuokiu, kaip mano prancūzui tuomet pavyko susikalbėti ir apžavėti prestižinio restorano vadovą, bet netrukus jis jau sukosi tarsi vijurkas, padėdamas ilgai ten dirbantiems restorano padavėjams.
Per nugarą bėgiojantys šiurpuliukai kaskart susitikus pastūmėjo mane imtis veiksmų. Pirmasis mūsų pokalbis įvyko man pasisiūlius dalyvauti Helovino konkurse, kuriame kiekvienas turėjome išskaptuoti po moliūgą. Turėjau gerą valandą pralaužti ledus ir pagaliau prakalbinti savo simpatiją. Rezultatas: kraupiai juokingas moliūgas, trumpa istorija kaip mano princas atsidūrė Londone ir nauji kontaktai Facebook‘e.
Kaip ir tikėjausi, Dimitri man parašė ir pakvietė susitikti. Tarp kitko, tiems kam įdomu, Dimitri vardas yra atkeliavęs iš senovės graikų ir reiškia „atsidavęs Demetrai", kuri buvo senovės graikų žemės deivė. Grįžtant prie mūsų pirmojo pasimatymo temos, pripažinsiu, labai pergyvenau, kad dėl prastų Dimitri anglų kalbos žinių mūsų pasimatymas gali baigtis eiliniu fiasko. Iš tikrųjų labai klydau, vakaro eigoje nebuvo nemalonių tylos minučių ir pokalbis ėjosi spontaniškai ir nuoširdžiai.
Vėliau viskas klostėsi labai natūraliai, pasimatymų daugėjo, jo anglų kalba gerėjo ir ryšys tarp mudviejų vis stiprėjo. Pradėjus susitikinėti iškarto supratau, kad sutikau savo žmogų. Nemeluosiu, pati jaučiuosi kaip Demetra, ir negaliu nepasinaudoti proga ir nepagirti pasaulyje pripažintos prancūzų romantikos. Tarsi Viktoro Hugo romane į mano pilką kasdienybę įsiskverbė romantiškos vakarienės, meilės rašteliai, gėlės, komplimentai ir neišsenkantis dėmesys.
Įsimylėję, nenustygstantys vietoje ir išsiilgę nuotykių pradėjome svajoti kaip būtų nuostabu išvykti kartu į kelionę. Džiaugiuosi, kad tai neliko tiesiog svajonėmis ir jau po kelių mėnesių apsigyvenome kartu, kad pavyktų kuo greičiau susitaupyti pinigų. Pasirinktas kelionės tikslas: Pietų Amerika.
Šiek tiek daugiau nei pusė metų planavimo ir taupymo ir štai mes jau lėktuve, pakeliui į Buenos Aires. Atmintyje vis dar išlikę žadą atimantys reginiai prie Iguazu krioklių Argentinoje, Atacamos dykumoje Čilėje, Uyuni druskų ežere Bolivijoje ir Machu Picchu (liet. Maču Pikču) kalne Peru. Kelionės metu susipažinome su Inkų civilizacija,ragavome sultingo argentinietiško kepsnio ir ypatingai skanaus Malbec vyno, miegojome kalnuose, važinėjomės visureigiais po dykumą ir leidomės smėlio kalvomis ant snieglenčių.
Kadangi nei man, nei mano draugui Londonas niekada nebuvo svajonių miestas, dar prieš išvykstant į kelionę pradėjome svarstyti, kur gyvensime po to. Susižavėjimo Paryžiumi neslepiantis Dimitri greitai ir mane įtikino viską mesti ir kraustytis į Prancūzijos sostinę. Taip praėjus keliems mėnesiams po kelionės, atvykau į Paryžių ir įsidarbinau klientų aptarnavimo centre, kuriame, tarp kitko, dirbu su Lietuvos rinka, todėl tai yra puiki proga po ilgų užsienyje praleistų metų vėl prisiminti gimtąją kalbą.
Taip jau šeštąjį mėnesį mėgaujuosi prancūziškais rageliais su kava ir akimis seku kartkartėmis apsireiškiančias, aukštai galvas iškėlusias, gatvėmis žygiuojančias femme fatale (liet. fatališka moteris). Tikrai pamilau mažas gatveles, jaukius restoranėlius ir įsimylėjėlių poreles ant kiekvieno kampo. Prie gero gyvenimo recepto dar pridėkime neišsenkamą pasirinkimą gero vyno ir sūrio, kaitrią vasaros saulę ir prieš du metus sutiktą svajonių vyrą. „La Vie est belle!“ (liet. gyvenimas yra gražus!).