Mano istorija prasidėjo tikriausiai kaip ir daugumos – gal nuo kažkokių, atrodo, nelabai ypatingų pasikeitimų kūne, kurie yra ne tokie suprantami sveiku protu ir nukeliami vėlesniam laikui, kad tai įvertintų gydytojo akys... Vieniems dėl per didelio užimtumo šiame chaotiškame pasaulyje ir, atrodo, bereikšmio bangų kėlimo ramioje vietoje, kur viskas taip sustyguota, kad vargais negalais randame laiko kažką nuveikti ne pagal mūsų kasdieninį planą! Kitiems gal tai padaryti trukdo baimė ir noras tikėti, kad mums nieko išskyrus senėjimą negali nutikti...
Kai atėjus lemtingai dienai, visi darbai nutrenkiami tikra ta žodžio prasme į paskutinę vietą ir tas, kas, atrodo, niekada nebuvo artima, pamažu užvaldo mūsų minčių ir kasdienybės didžiausią laiko dalį, mes stovime pasimetę ir nežinome, kaip protingai turėtume reaguoti, kaip priimti savų žmonių užuojautą, kaip jų neliūdinti...
Bet tas mintis man greitai užgožė prasidėjęs gydymas. Vien chemoterapija, kuri taip trenkė pradžioje, kad drybsojau kaip peliukas, užėdęs nuodų ir laukęs kol viskas praeis... Bet tie, kurie TIKISI ir ŽINO, kad viskas baigsis – IŠGYVENA!
Nors pačioje pradžioje išgirdus tą nepažintą žodį, atrodo, kad lyg perkūnas iš giedro dangaus būtų trenkęs. Pradinis šokas buvo toks didelis, kad negalėjau net parodyti emocijų, nei verkti, nei spręsti tokių elementarių dalykų, kaip ką darysiu pietums savo vaikui. Galvoje buvo tyla ir tuštuma ir mintys „kas dabar bus“. Vėliau apėmė toks apmaudas, kodėl tai atsitiko būtent man, dėl nepasisekusio gyvenimo išliejau upelius ašarų... Bet vėliau atėjo susitaikymas, NUSPRENDŽIAU, kad aš labai noriu PIRMIAUSIA padėti savo dukrai užaugti sveikai, laimingai ir kol būsiu ir jausiu, kad esu REIKALINGA, aš privalau nors dėl jos GYVENTI!
Po viso šito mano gilaus apsisprendimo, viskas buvo savaime suprantama ir turėjo KITOKIĄ galią, nei būčiau trepsėjusi vienoje vietoje, o gal pirmyn ir atgal ir dėl didelės nežinios, kuri dažnai lydi, būčiau praradusi ir savitvardą, ir pozityvų mąstymą ir brangius man žmones, kurie iš širdies tau padeda.
Kitą kartą aš džiaugiuosi, kad visą tai man teko ištverti, nes tik DABAR galiu mėgautis ir džiaugtis gyvenimu, nors ir, atrodo, nėra didelio skirtumo, ką turėjau ir ką turiu, bet dabar matau ir mišką gaivesnį ir gėlės ryškesnes, tik vien dėl to, kad išmokau truputį sustoti ir įvertinti tai, ką matau, o ne bėgti per gyvenimą, kaip nuo pakalnės ir nežinoti, kad galima parkristi, bet pakilus galima rasti dar daug gražių dalykų!!!
Visiems, kas perskaitė mano istoriją, linkiu atrasti savo kasdienybėje nors po truputį vis kažko naujo, kas suteikia gyvenimui didesnę prasmę ir verčia mus gyventi su geromis emocijomis, visada šypsotis ir skleisti gėrį visiems. Sveikatos! Meilės! Viskas bus OK!