„Nedelsk!“ – šaukte šaukė socialinės reklamos, atvira forma brukdamos į akis išskobtą greipfruto puselę, simbolizuojančią moters krūtį (tiksliau – tos krūties nebuvimą). „Tu mums reikalinga!“ – skatino nuolatos tikrintis sveikatą į didelę mamos ranką įsikibusi maža vaikiška rankutė. Aha, būtinai tikrinsiuosi, – galvojau kaskart, vos tik užmačiusi tokią reklamą. Ir tikrinausi. Mat giminėje būta ankstyvų mirčių nuo vėžio. Tikrinausi atsakingai, kartą per metus. Kol vieną dieną tik pyst, ir užčiuopiau beveik putpelės kiaušinuko dydžio guzelį krūtyje.
Jausmas, žinoma, ne pats geriausias. Ką ir kalbėti, – tas suvokimas tiesiog atimantis žadą. Be to – o ko gi griebtis, ką daryti? Juk pats atostogų įkarštis ir grožis, visi, kam norėčiau išsiverkti ant peties arba sulaukti pagalbos, išsibarstę kas kur. Net vytas sporto stovykloje užsienyje, o aš su vaikais viena. Ir tie vaikai dar kone visai viščiukai – ne tik kad remtis į juos negali (o ir nenori gąsdinti), bet dar ir pati jais turi rūpintis. Žodžiu. Va tau ir nedelsk. Va tau ir esi mums reikalinga.
Vis dėlto susikaupiau. Išvežiau vaikus pas senelius. Ir nieko nesakiusi patraukiau į onkologijos polikliniką. Važiuodama nemačiau kelio per ašaras – taip savęs buvo gaila. Galvojau – o kodėl aš? Kodėl man? Juk kasmet tikrinausi, buvau tokia rūpestinga... Bet pro tas mintis dar vis nosį kyštelėdavo viltis – o gal klystu? Gal čia nieko blogo nėra? Gal čia tik šiaip sau nekaltas guziukas... Keletą kartų net sustojusi buvau pasitikrinti – o gal įvyko stebuklas, ir jo nebėra, gal galiu apsisukti ir laiminga sau grįžti atgal pas vaikus... Deja.
Poliklinikoje – nežiūrint į vasaros ir atostogų metą – žmonių kaip Pilies gatvėje Kaziuko mugės metu. Ir visi tokie susikaupę, rimti, pablyškę. Ką gi, imu registracijos talonėlį ir laukiu savo eilės. Laukiu valandą. Pusantros. Su viltingu džiaugsmu puolu prie langelio. O ten – moteris abejingu veidu ir rusišku akcentu man sako, kad esu registruojama... spalio 2 dienai. Kažko nesupratau?? Šiandien liepos 20 d., o aš pas gydytoją pateksiu tik po pustrečio mėnesio?? Lenkiu pirštus, skaičiuoju tuos mėnesius ir mirksiu netekusi amo. Kaip gi taip gali būti? Ar nešaukė man reklama mieste „NEDELSK!“ Ar neatlėkiau ieškoti pagalbos tą pačią minutę? Ar tikrai savo putpelytės „kiaušinuką“ turiu auginti dar pustrečio mėnesio, kol jis taps „vištos kiaušiniu“? O štai tada koks nors labai rimtas gydytojas palinguos galva ir pasakys: „o kur jūs, gerbiamoji, buvote anksčiau? Reikėjo nedelsti, ateiti laiku, o dabar jau šaukštai po pietų...“ Galų gale, o kaip gi reikės gyventi nežinioje visas šias ilgas ir kankinančias laukimo savaites?
Taip, prisipažinsiu, šis momentas man buvo pats baisiausias. Visa kita išvėriau tiesiog didvyriškai. Ir nesakysiu, kokiu būdu patekau pas gydytoją dar tą pačią dieną, nes, ko gero, iš siaubo ir baimės taip daro dauguma į bėdą patekusių pacientų. Kartais galvoju, gal visa ta eilių sistema ir sukurta tam, kad mes visi ieškotume būdų, kaip susikurti kitą eilę, kuri vadinasi „be eilės“. O jau rytojaus dieną žinojau savo diagnozę. Ir kas manęs laukia artimiausiais gydymosi mėnesiais.
Kaip įveikiau savo ligą? Nežinau. Nes nekovojau su ja, nemosavau karo kirviu. Tiesiog nuolankiai atsidaviau į rankas medikams, pasitikėjau jais. Nesvarsčiau apie galimybę rinktis alternatyvius gydymosi būdus. Atsiribojau nuo bet kokios negatyvios informacijos, nelindėjau internete ir nesigilinau į plonybes – grėsmes, pavojus, statistiką... Daug meldžiausi ir išmokau dėkoti už kiekvieną man skirtą naują dieną, kai tik pajėgdavau stovėti ant kojų, eidavau į darbą – kaip įmanydama stengiausi nelikti dviese su savo liga. Nerypavau ir nesiguodžiau, kaip man blogai, kokia esu palūžusi – nes, iš esmės, tokia ir nebuvau. Liga paskatino mane įgyti vidinio gyvybingumo džiaugtis ir vertinti duotybę, o ne kankintis dėl nerealių svajonių, nepasiekiamų troškimų.
Žinoma, ir neslėpiau, kad sergu. Juk tai ne koks nors nusikaltimas, dėl kurio galėtų būti gėda. Kantriai nešiojau skarelę ir peruką. Ir gailiuosi tik vieno – kad nepasidariau savęs plikagalvės nuotraukų. Juk buvau tokia jauna ir graži! Tebuvau 39-erių...
Prabėgo beveik 10 metų. Vis dar pykstu ant reklaminio šūkio „Nedelsk“. Nes tąkart, kai man buvo diagnozuotas piktybinis krūties navikas, gydytoja pasakė, jog tai mažiausiai dvejų metų „augimo“ rezultatas. Bet juk kasmet tikrinausi! O antra – nes vis dar tebeegzistuoja begalinės eilės, gerus ketinimus rūpintis savimi paverčiančios pragarišku laukimu ir priverstiniu delsimu.