Iš amžių glūdumos atėję senieji šio mėnesio pavadinimai: Jono Bretkūno 1591 metais išleistoje „Postilėje“ jis vadinamas sėmeniu. XVII a. šaltiniuose – sėmenijos, sėmenio ir kirmėliaus vardais, XVIII a. – pūdymo mėnesiu, sėjiniu, XIX a. – biržio, sėjos, visjavio ir jaunio vardais. Diduma šių pavadinimų – iš pagrindinio šio meto žemdirbio rūpesčio – vasarojaus sėjos.
Biržis, birželis - mat užsėjamos dirvos plotas pažymimas kokia šakele ar šiaudų kuokštu, sakoma, biržijamas. Prie to tinka mėnesiui ir visjavio vardas, juk sėjami visų rūšių javai. O jaunis bus skolintas iš Vakarų Europos, atėjęs su rašytiniais kalendoriais. Mat pirmąjį vasaros mėnesį romėnai buvo paskyrę vaisingumo deivei Junonai. Ji – ir matronų, motinystės globėja. Bemaž visose Europos tautose paliko toks mėnesio pavadinimas – junis. Tik lietuviai jį kiek pakeitė, pritaikė savo žodynui: jaunis – pirmasis, taigi jaunas vasaros mėnuo.
Birželis nedaug teturi išskirtinių dienų. Nebūdavo kada šventėms laiką gaišuoti – gamta ragina žmogų spėriau suktis, gena nuo vieno darbo prie kito. Štai pienės saulėkaitoje nužydėjo, vadinasi, vasara jau beldžiasi į duris. Pirmomis birželio dienomis savo vaiskaus žydrumo akeles atmerkia ir rugiagėlės. Šioji gėlelė – prosenoviškos baltų mitinės būtybės, globojusios rugius, įvaizdis. Dainoje tokie žodžiai: „Vosilka, vosilkėle, – sakė vosilka rugeliams: Augtie ir žydėtie, peržydėjus, prinoktie...“ Skamba tarsi būsimo derliaus užkalbėjimas.
Gamtininkai vasaros pradžia laiko erškėtrožių žydėjimą. Tai dažniausiai nutinka pirmajai birželio savaitei baigiantis. Erškėtrožė – vienas seniausių pasaulyje kultūrinių augalų. Augintas ir vaistams, ir kvepalams. Egiptiečiai jos žiedlapiais apiberdavo mirusius faraonus; graikai erškėtrožę laikė taurios meilės ir linksmybės, romėnai – drąsos ir stiprybės simboliu. Šis augalas – nuostabiųjų rožių pirmtakas. O žodžio „erškėtrožė“ šaknis yra senos indoeuropietiškos kilmės. Kultūros simbolių ir ženklų erdvėje augalas gali tapti netgi Pasaulio Medžiu. Liudviko Rėzos XIX a. pradžioje užrašytoje dainoje sakoma, kad našlaitė pasodino ant marių krantelio rožę; toji išaugo iki dangaus, o ten įkopusi mergaitė surado savo seniai mirusius tėvelius.
O ką gi kaime pavadina Sekminių rože? Tai bijūnas, arba pinavija – puošniausia vasaros pradžios kaimiškojo darželio gėlė. Tautosakoje ji lyginama su jaunyste, jos grožiu ir skaistumu: „Skaistus veidelis kaip pinavija“; „Sėdi broliai už stalelio, kaip bijūnai žydi“; „Mūsų seselė bijūnais dvarą šlavė“. Pavakare ypač pakvimpa jazminai. Iš senųjų dvaro parkų kitados jie pasklido ir į kaimo sodybas. Birželio mėnesio kvapai ir gaivūs, ir sodrūs. Greitai vasara įsibėgėja, nors birželio 20-oji – tik astronominė jos pradžia. Tai vasaros saulėgrįža, tradiciniame kalendoriuje bene pats svarbiausias laiko atskaitos taškas.
Pirmąjį birželio sekmadienį pažymima bažnytinė Dievo Kūno ir Kraujo šventė, kuria pagerbiamas Švč. Sakramentas, paliktas žmonėms Eucharistijoje. Ją įvedė popiežius Urbonas IV apie 1264 metus, nustatydamas šventimo taisyklę – devintosios savaitės po Velykų ketvirtadienį. Taigi šia švente baigiasi velykinis ciklas. Mūsų laikais šventė keliama į artimiausią sekmadienį, šiemet ji sutapo su Tėvo diena. Liaudiškas šventės pavadinimas – Devintinės arba Devintinis, taip pat Vainikai, nes ir bažnytinės procesijos, ir namai puošiami gyvąja žaluma. Juk dabar pats gamtos gražumas; tiek žiedų aplink, ir oras kupinas jų kvapų... Kaime jau iš anksto šventei būdavo prisirenkama vaistažolių. Žinoma, atsižvelgiant ir į mėnulio fazę. Jeigu delčia, tai bus geresnės tos, kurios vaistingas medžiagas kaupia šaknyse ir gumbuose.
Lietuvos miesteliuose į Devintinių oktavos (aštuoniadienio) paskutiniąją procesiją suplaukdavo minių minios. Ir visi žmonės su gėlių bei žolynų puokštėmis. Procesijos vykdavo labai iškilmingai, net būgnams dundant.
Bažnyčios vidus per Devintines išpuošiamas vainikais, prie šoninių altorių statomi berželiai. O ant sienų sukabinti vainikėliai – po devynis iš kiekvienos šeimos, merginų nupinti iš rūtų, juozažolių ir įvairių vaistingų augalų. Ir jie turėdavo išbūti bažnyčioje devynis mišparus. Namuose sudžiūvusius vainikėlius laikydavo ant lentynėlės kampe prie šventųjų paveikslų. Užėjus grėsmingam audros debesiui, žolelių pasmilkydavo ties krosnies priežda. Naudodavo ir gydymui, tarkime, vaikus pasmilkydavo, jeigu būtų ko nors išsigandę ar „blogos akies“ nužiūrėti. Suskaudus viduriams, tų pašventintų žolelių įberdavo arbaton.
Po berželių pašventinimo bažnyčioje žmonės nusilauždavo šakelę, parnešę namo užkišdavo po stogo grebėstu – saugos nuo perkūno įtrenkimo. Dar būta tokio graudaus papročio – Devintinio žolelių įdėti į karsto pagalvėlę mirusiajam; taip daroma ir žemaičiuose, ir dzūkuose.
Moterys Devintinių žolynų įbedžiodavo uždiegtose įvairių daržovių „rasodos“ lysvelėse, tikėdavosi taip kurmius nubaidyti. O kopūstų tarpueiliuose šventintų berželio šakelių prikaišiojus kirminai jų nepuolą. Devintinės – riba, po kurios nebesėjama; nebesodinami ir daržai. Antraip derlius nespės subręsti iki rudens šalnų.
Apskritai Devintinių, arba tarmiškai Deivakūnio, papročiai Žemaitijoje yra labai panašūs į aukštaičių Sekminių. Berželių šakomis papuošiami kiemo vartai, trobos gonkeliai, jų prikalama prie durų, iškaišomas trobos vidus. Piemenėliai išvakarėse, pargindami bandą iš ganyklos, karves apvainikuoja. Už tas pastangas bei gerus palinkėjimus gauna iš šeimininkės sūrį ir kiaušinių. Tada visi pamiškėje susirinkę daro piemenų „balių“. Kviečia draugėn ir miško žvėris pasivaišinti. Iš šio prosenoviško papročio pasilikęs toks priežodis: „Še tau, vilke, Devintinės, – šit atėjo neketinęs.“
Birželio 13-oji yra Antaninės – viena iš reikšmingesnių žemdirbiškojo kalendoriaus vasaros švenčių. Kaime būdavo priimta išvakarėse visus Antanus pasveikinti – sutemose, nemačiomis ant namų durų užkabinti vainiką. Rytmetį nustebs, apsidžiaugs, draugus sukvies pasivaišinti...
Kaimo žmonės šv. Antaną laikydavo saugotoju nuo gamtos stichijų šėlsmo. Melsdavosi tądien, kad viesulai stogų nenuplėšytų, pasėlių neišguldytų. Aukštaitės moterys per Antanines linų neverpdavo, nes augančius laukuose gali „rūdas“ nudeginti. Manyta, kad tai toks reiškinys, kai kažkur toli žaibuoja, bet griaustinio nesigirdi. Ir augalus nuo to tariamai nusėjančios rudos dėmės. Dar įdomesnis yra draudimas tądien eiti į medžioklę. Mat tikėta, kad iššauta kulka sugrįžtanti atgalios ir galinti susprogdinti šautuvo vamzdį, o kartu sužeisti ir patį medžiotoją.
Į šventąjį Antaną kaimo žmonės taip pat melsdavosi ieškodami kokio pradanginto ar pamesto daikto. Šventojo pagalbos tikėdavosi jaunamartės, jeigu ilgai nesusilaukdavo pirmagimio. Bažnyčioje ant šv. Antano altoriaus jos uždegdavo žvakelę ir padėdavo išaustą juostelę – tokią pat, kokia perjuosiamas kūdikėlis, kai vežamas krikštyti. Netekėjusios merginos prie šio altoriaus maldoje išsakydavo savo svajones.
Neabejotinai ši diena sureikšminta todėl, kad nuo jos prasideda didelis vasaros darbas – šienapjūtė. Retas darbas su tokia gera nuotaika, taip smagiai dirbamas. Šieną, dobilus reikia pjauti esant jaunam mėnuliui – gerai želia atolas.
Kitados kaimas turėdavo bendras pievas. Tad ir šienapjūtė buvo bendras, talkos darbas. Išeidavo vyrai į lankas saulei tekant. Pats gamtos gražumas. Suskamba, sužvanga plakami dalgeliai. Išvarę pradalgę, kitą vyrai sustoja galulauky, pasirėmę ant dalgių užtraukia dainą.
Šienapjūtės dainos pagal dažnai jose skambantį priedainį „valio“ vadinamos valiavimais. Ir dainuojamos tęsiamai, lėtai, kad plauktų per visas paupių pievas, grįžtų aidu nuo miško, paupio šlaitų: „Valioj mano dalgeli, valioj, valioj! Nepapustęs dalgelio, nepapjausi šienelio, Valioj mano dalgeli...“ Ir iš kito kaimo atsiliepia: „Valioj, valioj...“ Keletas prosenoviškų papročių bei tikėjimų išlikę ir sutinkant pirmosios šienapjūtės dienos pabaigą. Į namus žengiančius pjovėjus ir grėbėjas šeimininkė perliedavo vandeniu, „kad šienapjūtė sausa būtų“, o pievoje sodriai ataugtų žolė.
Birželio 21-ąją saulė įrieda į Vėžio žvaigždyno ženklą – tai vasaros saulėgrįža, astronominė vasaros pradžia. Ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis. Praėjus porai dienų tradiciškai švenčiamos Joninės, vadintos Kupolėmis arba Rasos švente.
Vasaros saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas. Kitados per ją atlikinėtos sudėtingos, net porą savaičių trukdavusios apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Per apeigas būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkančios gydyti žmones, net padėti gimdyvėms bei apsaugoti nuo pikto gyvulius. Šis rinkimas vadinamas kupoliavimu. Kupole Mažojoje Lietuvoje vadinama gėlių puokštė, iškelta ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko. Iš trijuose laukuose surinktų žolynų pinami vainikai. Merginos, burdamos ateitį, juos meta ant medžio, plukdo vandeniu, pasideda po galva pranašiškam sapnui. O vidurnaktį pražydęs papartis praskleidžia visas gyvenimo paslaptis...
Iš kur iškilioji vasarvidžio šventė bus gavusi Rasos vardą? Sakoma, kad Joninės – rugių žydėjimo šventė. Tuo metu jie jau yra „pasikėlę“, plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Banguoja laukas, vėjo glostomas... Kaitriau saulutė pašildys – ir pakils virš jo miglelė – žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura! Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Žmonės kaime taip skaičiuoja: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs.“ Taip pat būdavo stebima, kas dar vyksta gamtoje kartu su rugių žydėjimu. Pasirodo, kad tuo metu ir kadugiai žydi, puplaiškiai virš vandens iškelia baltų žiedų kekes, o galvijus pradeda aršiai pulti bimbalai. Miškas tuokart gali nudžiuginti pirmaisiais grybais. Jie vasariniai; o baravykus vadindavo rugiažiedžiais, varpiniais. Pirmasis jų dygimas trumpas, kito teks laukti rugpjūtį.
Joninės – ir raganų siautėjimo metas. Manyta, kad galių burtams jos įgaunančios iš rugių žiedadulkių. Nagi išsiverda iš jų tokios košelės, pasitepa pažastis – ir gali ne tik iki Šatrijos, bet ir Kijevan nuskristi. Rytmetinė vasarvidžio rasa irgi turinti nepaprastos gyvybinės galios.
Pasinaudojančios tuo ir raganos, kėslaudamos į kaimynų turtą. Jos ypač taikosi atimti karvių pieną. Todėl išgenamoms karvėms duodavo šv. Agotos duonos, kad kerai neveiktų. Arba reikia apie dvyliktą valandą nueiti prie karvių, iš kiekvienos išmelžti po tris lašus pieno. Tada paimti devyneriopų, dieną ir vakare surinktų žolynų, išvirti ir supylus į nuovirą tuos pieno lašus sugirdyti karvėms.
Mažojoje Lietuvoje Joninių laužo angliukų pasidėdavo vaistams – sutrintus duodavo nuomariu sergantiems. Pelenais ir angliukais pabarstydavo laukus, kad derlius geresnis būtų. Jaunimas išdykaudavo ir taip: lauže įdegę alyvoje įmirkytus linų kuodelius, lanksčiomis lazdomis svaidydavo aukštai į viršų. Ir dar viena labai mėgstama vasarvidžio nakties jaunimo pramoga – sūpuoklės.
Senovėje manyta, kad diena pradedanti trumpėti po Petrinių. Išties saulės tekėjimo ar laidos padėtis horizonte jau pastebimai pasislenka į rytus, o diena keturiomis minutėmis trumpesnė negu per vasarvidį. Kaime sakydavo, jog, atsisveikindama su dangaus kalno viršūne, saulė Petrinių rytą šoka, pasidabinusi įvairiaspalviais rūbais. Tačiau tą pamatyti gali tik dori, tyros sąžinės žmonės.
Po Petrinių gegutė nustoja kukuoti: ar tai pavirstanti vanagėliu, ar tai užspringstanti miežio akuotu. Jei dar tektų vėliau kada išgirsti jos nerimastingą „kukū–kukū“ – blogas ženklas: kiti metai būtų nederlūs, sunkūs žmonėms. Pagal senolių pastebėjimus, po Petrinių prasidedanti lietingesnė vasaros pusė. Tik volungė užgiedos – ir jau lyja... Mat volungė troškulį malšina tik rasa nuo medžių lapų, jai uždrausta gerti iš upelių, nes tingėjo kartu su kitais paukščiais juos kasti. Todėl nuolat ir prašanti Dievo lietaus. To paties nori ir sėjikas, nes jam už tinginystę galima gerti tik nuo akmens. Plonas ir gailus jo balselis: „Lyk, lyk!“
Petrinių šventę kaimo žmonės senovėje laikė labai svarbia, tad jau išvakarėse nedirbdavo sunkesnių darbų ir imdavo pasninkauti. Kas to nesilaikys, sakydavo, gali skaudžiai nukentėti. Šventasis Petras į dangų neįsileis arba Perkūnas namus įtrenks, o gal ir tą bėdžių lauke dirbantį nuspirs. Šieno į kupetas nekraudavo, o moterys baltinių nevelėdavo, antraip visokie parazitai namus užpultų.
Lietuvoje per Petrines žmonės susirinkdavo kur nors gražioje gamtos vietoje pasivaišinti, pasilinksminti. M. Valančius rašo, kad Petrinės Žemaitijoje švenčiamos panašiai kaip Joninės. Vilniaus apylinkių kalneliuose dar ir XVIII a. vykdavę pasibuvimai, kurių papročiuose būta apstu senojo tikėjimo liekanų. Pavyzdžiui, pirmieji vaišių valgio kąsneliai ir gėrimo lašai būdavo aukojami protėvių vėlėms, prašant gero oro antrajai vasaros pusei, brandinančiai derlių. Iš senosios Vilniaus šventės išsirutuliojo garsusis Petrinių kermošius, vykdavęs Antakalnyje prie Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios. Aplinkinių kaimų audėjos čia suveždavo margąsias lovatieses, baltąsias drobeles. Visą aikštę užstatydavo vežimais, iš kurių ir prekiaudavo. Po atlaidų jaunimas susiburdavo padainuoti vaizdingose Antakalnio kalvose.
Mįslingos tos Antakalnio kalvos. Kodėl būtent šioje vietoje pastatytas Vilniaus baroko perlas – Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia? Žvelgiant iš Gedimino pilies kuorų vasarvidžio rytą, saulę matytume patekančią kaip tik virš šios šventyklos kupolo. Tad legendos apie čia kitados stovėjusį senojo tikėjimo dievų panteoną gal nėra vien tik romantiškai nusiteikusių XIX a. istorikų pramanai.
