Mintyse užduodu sau klausimus, į kuriuos negaliu pati rasti atsakymų. Su draugu kartu gyvename jau daugiau kaip šešerius metus. Galiu iš karto prisipažinti, kad pačios draugystės pradžioje jis man visai net nepatiko, trumpai išsireiškiant, buvo ne mano skonio. Laiką kartu leidau dėl to, kad neturėjau ką veikti, taip pat, kad buvo malonu, kad man vyriškos lyties atstovas rodo dėmesį, prieš tai jokios rimtos draugystės neturėjau.
Kodėl, sunku pasakyti, ar kad pati savo pažiūromis vyrus atstumdavau (turiu gal savyje šiek tiek ir feministiškų pažiūrų, be to, savęs nenoriu girti, bet žmonės laiko mane protinga, o vyrai (aišku ne visi), tai mėgsta, visada tiesiai ir tvirtai išreiškiu savo nuomonę, taigi, tas atstūmimas gal ir netiesioginis, gal sakyčiau, kaip esu skaičiusi, iš toli, per atstumą vyrai pajunta moters pažiūras, nusiteikimus ir pan. ), o gal, kad esu to tipo moterų, kurios vyrų netraukia, nors dėl savo išvaizdos negaliu skųstis, ne pasaulio gražuolė, bet ir ne vidutinės išvaizdos, ne pelytė, kaip žmonės mėgsta išsireikšti.
Esu iš tų moterų, kuri nebuvo ir nebus niekad vyrui „po padu“. Iš šios pusės esame su partneriu lygiaverčiai, abu emociškai stiprūs žmonės. Jis gan valdingas, bet ir aš nenusileidžiu. Finansiškai irgi esu nepriklausoma, turiu gerai apmokamą darbą, sakyčiau, kaip moteris gaunu gan didesnį nei įprasta, lyginant su vidutiniu moters atlyginimu.
Su draugu gyvename kartu jau kokius šešerius metus, pykstamės nuo pirmos pažinties dienos. Barniai nesiliauja iki šiol, nors gal dabar yra ir retesni. Pykstamės dėl visko, net ir dėl ir menkiausių smulkmenų. Per visą draugystės laikotarpį, negaliu sakyti, buvo ir gerų akimirkų, bet... Buvo laikotarpių (nors dvejonės širdyje beveik visuomet kirbėjo, ar tai tas žmogus, ar nepadarysiu klaidos susiejus su juo gyvenimą, ar tikrai jį myliu, ar tai prisirišimas per tiek metų), kad galvodavau, kad noriu su juo kurti šeimą, turėti bendrus, gražius, jaukius namus ir pan.
Nors apie bendrą gyvenimą vienas su kitu tik puse lūpų kalbamės, nors, manau, aš visa tai užgniaužiu, o gal jo toks būdas, supratimas, kad partneriai per daug neturi ko diskutuoti. Jis, žinau, mane myli, tikrai (bent šiai dienai) žino, nori su manimi susieti gyvenimą. Dėl vestuvių, vaikučių aš statau užkardas. Nežinau, bet bijau...
Kyla mintyse klausimai (priėmus teigiamus sprendimus dėl vestuvių ir vaikučių, kelio atgal nebus, tai rimti ir atsakingi sprendimai) ar būsiu laiminga, ar aš to noriu, ir ar nebus tai mano gyvenimo klaidos. Artimi man žmonės ne kartą yra man pasakę, kad tai ne mano tipo vyras (man labiau tinkantis būtų inteligentiškesnis, rafinuotesnis ir pan.). Lytinis gyvenimas mūsų ir ne koks, t. y. man neužtenka, ką iš partnerio gaunu, o jam atrodo viskas gerai.
Šiai dienai mūsų santykiuose pradėjo mane netenkinti esama situacija, ta pati rutina. Esu tokioje apatijoje, kad net nesistengiu kažką mūsų santykiuose keisti, paįvairinti nusistovėjusią rutiną, kartais atrodo, kad nieko nenoriu, palieku viską tekėti sava eiga, ir laukiu, kad mūsų santykiuose kažkas savaime pagerėtų (nors dabar net neįsivaizduoju kas ir kaip), arba laukiu, kad kažkas (net nežinau kas) įvyktų.
Kartais bandau su juo kalbėtis, lyg atrodo kažkas pasikeičia, rodo daugiau dėmesio, rūpesčio, bet po kelių dienų vėl tas pats. Su draugu apskritai mažai kalbamės apie bet ką, jau nekalbu niekad nesvajojam apie bendrus namus, nekuriam, nediskutuojam apie bendrą gyvenimą (aišku mintyse jis viso to noriu ir kad aš šalia, tai yra su juo gyvenčiau, būčiau šalia), vakarai paprastai prabėga prie televizoriaus ir kompiuterio (jam tai atrodo normalu, o man ne), pradėjo man trūkti dėmesio, šilumos.
Iš viso to, kaip man apsispręsti, kaip žinoti ar tai tas žmogus su kuriuo noriu (nors net nežinau ar noriu, nes vieną akimirką atrodo viskas gerai, kitą jau ne) susieti savo gyvenimą, ar aš jį iš myliu (kas tai yra meilė, pati sau užduodu). Kadangi galvoje vis kirba dvejonės apie išsiskyrimą (ir jei žengsiu šitą žingsnį) ar nepadarysiu klaidos, bet kokiu atveju žinau, kad išsiskyrus labai skaudės man širdį, o jeigu taip, tai gal tai meilė, o gal paprasčiausia negaliu ir kitaip jaustis (juk tiek metų su žmogum praleista, būta ir gero, gražaus laiko, akimirkų).
Iš kitos pusės bijau likti viena, o gal palikti, kartais taip atrodo, mylimą žmogų. Gal neturiu vadovautis tik protu, kartais kylančiomis dvejonėmis dėl žmogaus? Gal ateityje suprasiu (kad ir sutikus savo kelyje kitus vyrus, pamatysiu, kad lyginant su buvusiuoju kiti man iš vis yra nepriimtini, netinkantys, nepatinkantys), kad padariau klaidą, bet jau bus per vėlu.
Gal aš pati per daug kažko noriu, negali juk antroji pusė elgtis, būti, mąstyti taip kaip aš. Gal jo kai kuriuos man nepatinkančius mąstymus, elgesį (manau iš dalies yra savanaudiškas žmogus, aš priešingai dėl kitų, ypač šeimos narių atiduodu ir atiduočiau visą savo širdį) turėčiau toleruoti ir priimti taip kaip yra (aišku netoleruočiau ir neužsimerkčiau smurtui, neištikimybei).
Mąstau, gal reikėtų pagyventi atskirai, gal tuomet suprasčiau, ar tai mano žmogus, ar aš jį myliu, ar pasiilgstu (dėl šito neabejoju net), susivokti savo jausmuose, mintyse.
KAIP NEPADARYTI KLAIDOS, KAIP RASTI TEISINGĄ SPRENDIMĄ IR JĮ PRIIMTI, KAD NEGYVENTI NEŽINIOJE, IR ĮVAIRIAUSIŲ PRIEŠTARINGŲ MINČIŲ APSUPTYJE??? GAL AŠ NORIU KAŽKO TO KAS NEĮMANOMA IR NEEGZISTUOJA, JUK PRINCAI ANT BALTO ŽIRGO ATJOJA TIK PASAKOSE. P. s. mintys šiame laiške padrikos, gal todėl, kad taip ir jaučiuosi.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP NESUKLYSTI DĖL VYRO?
Pirmas ir svarbiausias klausimas jums: kuo jūs save laikote? Pabaikite sakinį: „Aš- ....“. Kodėl šis klausimas svarbesnis, nei „ką man daryti?“?
Tikriausiai pastebėjote, kad žmogaus jausmus, mintis bei sprendimus labai įtakoja tai, kuo jis save laiko – tapatybė. Ir su ja susiję įsitikinimai, kurie, skirtingai nuo nuomonių, yra patvarūs ir mažai kintami. Įsitikinimai būna paviršiniai: „geriausias poilsis- kaime“. Gali būti gilesni: „aš esu patraukli moteris“. Ir dar gilesni- „man gyvenime nelemta patirti meilės“. Arba „manęs šiam pasauliui labai reikia svarbiam tikslui“.
Akivaizdu, kad pagrindiniai jūsų jausmai - šilumos trūkumas, abejonės, baimė suklysti, baimė likti vienai. Ir panašu, jog jūs esate susikūrusi tokią tapatybę: „moteris, kuri vyrų netraukia, šiek tiek feministinių pažiūrų“. Todėl jūs, žinoma, bijote netekti to, ką turite: kažin ar jums pavyktų kažką dar patraukti, jei jau jūs manote, kad nesate patraukli, o be to, dar labai protinga ir feministiška...
Panašu, kad paviršinis jūsų įsitikinimas yra toks: geriau žvirblis rankoje, nei briedis girioje...
Todėl kalbėti galima tik apie tai, kaip jums gyventi su šia tapatybe. Ir ar padeda jums šis įsitikinimas. Tik giliau už juos greičiausiai slypi kitoks įsitikinimas - apie jūsų sėkmę ir nesėkmę. Ar jūs siekiate asmeniniame gyvenime kažką laimėti, pragyventi „pakenčiamai“, ar pralaimėti?
Beje, dėl paskutinio varianto aš suabejočiau, nes jūsų šešerių metų bendras gyvenimas labiau atrodo „pakenčiamas“, nei pralaimėjimas. Jūs nesate palaimos viršūnėje, neretai baratės, intymus gyvenimas ne per geriausias. Tačiau savo draugą vertinate, turite su juo gerų prisiminimų. Akivaizdu, kad karjeros bei materialinėje srityje jūs jaučiatės laimėtoja. O asmeniniame gyvenime- „vidutiniokė“.
Ar siekiate tapti laimėtoja ir asmeniniame gyvenime? Siekiate. Tačiau kam jūs to siekiate? Kam jums prie sėkmės karjeroje pridėti dar ir asmeninę sėkmę?
Tame ir slypi kai kurių žmonių „vidutiniokiškumo“ giliausia šaknis: jie jaučia, jog egzistuoja kažkoks sėkmės limitas. Ir jei tu esi laimėtojas vienoje srityje, tai kitoje srityje sėkmės jau turėtų būti mažiau. Todėl daug pasiekusi šeimoje (mokanti mylėti ir mylima) moteris gali atsisakyti daryti karjerą: „bus per gerai,“- sako. O išsilavinusi generalinė direktorė pasakys: „na bet reikia juk paaukoti šeimą, jei nori kažko pasiekti“.
Aš pats manau, kad šis požiūris iš tiesų turi savyje racijos. Visose srityse būti sėkmingu - ar tai nėra perfekcionizmas? Perfekcionistai nesugeba džiaugtis tuo, ką turi, nes visa tai atrodo netobula, neužbaigta. Jie graužiasi, kad galėtų būti geriau užuot įvertinę tai, ką turi.
Todėl man suprantama jūsų abejonė, kai jūs klausiate: „Gal aš pati per daug kažko noriu?“ Tikrai norite. Ramiausia išeitis ir būtų tokia: priimti, kad visose srityse jums sektis negali, ir džiaugdamasi savo profesiniais laimėjimais jums vertėtų priimti, jog šeimyniniai santykiai pas jus yra kuklesni. Vienur jūs - laimėtoja, kitur - vidutiniokė.
Kitas dalykas, jei jūsų šeimos gyvenimas darytųsi vis prastesnis ir prastesnis. Jei jūs imtumėt vis labiau suvokti, kad tampate pralaimėtoja. Arba jei jūs nebandydama globaliai išspręsti „princo“ klausimą, visgi norėsite kiek patobulinti jūsų santykius. Tuomet, žinoma, vertėtų pasitempti ir pagalvoti: o ko man trūksta tuose santykiuose?
Tuomet prasidėtų konkretūs sprendimai: seksas; buvimas kartu; pomėgiai - visose probleminėse srityse galima ieškoti atvirumo, kompromisinių sprendimų. Jums gali padėti šeimos konsultantas, psichoterapeutas, psichologas, koučeris. Tai reiškia, jog galima negailėti laiko aiškintis skirtingus požiūrius, kai kur - reikalaujant, o kai kur - atsisakant. Tuomet jums tektų atsisakyti dar vieno įsitikinimo: „jei partneris netinka - keisk partnerį“. Ne, ne visada. Kartais su partneriu iš tiesų verta išsiskirti, bet jūsų atveju - geriau tartis ir derėtis.
Šalia to padirbėkite su tapatybe, pagal kurią jūs esate „nepatraukli vyrams“. Šis posakis yra aiškus mitas, kadangi patrauklumas dažniausiai slypi stebinčiojo akyse. Patikrinkite pati: ar nebūdavo jums, kad jums labai patinka koks nors gamtos kampelis, o kiti žmonės į jį net žiūrėti nenori? O nebūdavo jums, kad kažkoks žmogus jums labai simpatiškas, o draugės stebisi ir nesupranta?
Tad kodėl jūs manote, kad būna kažkokių „apskritai patrauklių“ ir „apskritai nepatrauklių“ moterų? Kieno akimis žiūrint gimsta jūsų idėja apie patrauklumą? Jūsų pačios? Dėl to, kad jūs „per protinga“, o „vyrams protingos moterys nepatinka“?
Manau, kad ši nuomonė taip pat yra mitas. Paklauskite šimto vyrų apie tai - ar dažnai jie pasakys: „tegu ji būna kvailesnė“? Manau, dauguma vyrų norėtų, kad „ji būtų panašaus į mane intelekto lygio“.
Galbūt arčiau tiesos jūs esate sakydama, kad „dominuojančios“ moterys dažniausiai nepatinka. O jūs dominuojanti moteris. Tačiau kaip tuomet su jumis sugyvena jūsų draugas? Matyt, polinkį į dominavimą turi ir jis pats, dėl to tarp jūsų dažni barniai. Tačiau ir jūs, ir jis nuo pat pradžių žinojote, su kuo jums teks būti.
Taigi, davėte vienas kitam avansu galimybę išmokti nusileisti. Ir sau davėte avansu tikėjimą: „kaip nors aš su savo charakteriu prisitaikysiu prie jo“. Tad nenuvilkite šio savo tikėjimo: mokykitės kompromisų, ieškokite būdu pasakyti „tebūnie taip, kaip tu nori“.
Taigi matote, jog perfekcioniste jums būti neverta. O štai nedidelius pataisymus daryti santykiuose - verta. Kas dėl visokių jūsų baimių bei abejonių, išbandykite vieną „maldelę“. Kartokite ją kas rytą. O ji skamba paprastai: „Aš esu tokia, kokia esu. Aš darau geriausia, ką galiu. Pasaulyje viskas vyksta taip, kaip reikia“.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas