Buvo laikai, kai pagrindinis moterų tikslas po studijų buvo ištekėti ir susilaukti vaikų. Tačiau sulig septintuoju dešimtmečiu situacija pakito – moterys įgavo vis didesnę galią vyrų dominuojamame pasaulyje. Tai vėlgi reiškė naują požiūrį – net ir meilės bei santuokos srityse.
Po trisdešimties metų klausimas išlieka tas pats: ar revoliucija pakeitė ankstesnius visuomenės lūkesčius?
Ne visai. Net šiandien, dvidešimt pirmajame amžiuje, vis dar egzistuoja požiūris, kad moterys turi ištekėti ir susilaukti vaikų.
Tuomet galime paklausti kitaip: ar visuomenės lūkesčiai ir nauja moterų laisvė, atrasta prieš dešimtmečius, gali taikiai sugyventi ir nesukelti chaoso vyrų ir moterų santykiuose?
Santykių psichologė Audrey Chapman, knygos „Getting Good Loving and Seven Attitude Adjustments to Finding a Loving Man“ autorė, sako, kad dėl pakitusios moters rolės visuomenėje įsipareigojimų fobija tapo būdinga tiek vyrams, tiek moterims.
- Kas nulėmė nesusikalbėjimą tarp vyrų ir moterų?
Manau, taip nutiko dėl pastarųjų trisdešimties metų įvykių– seksualinė revoliucijos, moterų judėjimo – dėl visų šių pokyčių ir dėl moterų pastangų perspjauti vyrus jos tiesiog „perdegė“. Dabar moterys lygiai taip pat kaip ir vyrai pasižymi įsipareigojimų fobija.
Manau, kad vyrus išgąsdino vadinamoji moterų laisvė ir gebėjimas diktuoti sąlygas santykiuose. Tai išbalansavo įprastus vyrų ir moterų vaidmenis.
Knygos „The Undeclared War Against Women“ autorė Susan Faludi kalba apie moterų judėjimo pasekmes. Ji teigia, kad vyrus moterys taip išgąsdino, kad jie nebesugeba užmegzti su moterimis rimtų santykių. Jie ir nori, ir nenori turėti moterį savo gyvenime.
- Savo knygoje „Seven Attitude Adjustments to Finding a Loving Man“ jūs paminite keturis moterų tipus, patenkančius į įsipareigojimų fobijos kategoriją. Kokie tai tipai?
Pirmiausia tai Nusivylusioji. Ji visuomet skundžiasi, ji sąmoningai ar nesąmoningai renkasi santykius be ateities, kad dar sykį save įtikintų, jog jokie santykiai negali būti laimingi. Ji tiki blogiu ir tas blogis, žinoma, jai išsipildo. Taigi ji pasirenka žmones, kurie atitiktų jos įsivaizdavimą apie nelaimingus santykius.
Antra – tai Bumerangas. Ji išeina ir grįžta, išeina ir grįžta į tuos pačius nelaimingus santykius, ir tai daro metų metus. Tačiau tai jos būdas vengti įsipareigojimų.
Trečioji – Detektyvė. Ji nuolat ieško tobulo vyro, geriausiojo, mačo, gražuolio, profesionalo, puikiai apsirengusio, su nepriekaištingu kūnu – jis turi atitikti visus kriterijus, arba nieko nebus. Jei ji sutinka vyrą, kuris gerai atrodo, turi gražų kūną, yra profesionalas, gerai uždirba ir yra rūpestingas bei geras... bet viena akimi nemato, ji jo nenori.
Ir galiausiai – Konstruktorė. Ji randa tinkamą vyrą, ir tuomet jį išrenka dalelėmis. Jis nevairuoja tinkamo automobilio, jis nepakankamai uždirba, jis plikas, jis per žemas, jo pilvas per didelis. Galiausiai niekas neatitinka jos reikalavimų.
- Tačiau tradiciškai vyrai kur kas labiau bijo įsipareigojimų. Ar tai vis dar tiesa?
Šiuolaikinėje visuomenėje įsipareigojimų baime maždaug panašiai pasižymi abi lytys. Šis stereotipas kilo dėl to, kad vyrams santuoka yra kaip ir visko pabaiga, tuo tarpu moterys laimi iš santuokos. Dabar, kai moterys turi tokias didžiules karjeros galimybes, ir kai karjera užima tiek laiko ir reikalauja tiek pastangų – tiek pat moterų, kiek ir vyrų, vengia santykių.
- Kodėl vyrai bijo įsipareigojimų?
Esti daug priežasčių. Galbūt jis niekada nematė tinkamo pavyzdžio savo šeimoje ar bendruomenėje. Galbūt jis buvo dominuojamas moters. Gali būti tiek daug priežasčių.
- Ar gali moteris įtikinti vyrą, kad santykiai nėra jau tokie grėsmingi?
Manau, jis turi suprasti, kodėl jam santykiai kelia grėsmę. Kartais toji grėsmė neturi nieko bendro su moterimi. Galbūt ji kyla iš to, kad vyras išaugo šeimoje, kurioje niekad nematė savo motinos ir tėvo bendraujant atvirai ir nuoširdžiai. Galbūt jis augo su motina, kuri turėjo daug romanų, ir jis tai matė. Arba galbūt jo motina nebuvo pakankamai dėmesinga jo pagrindiniams poreikiams – dėl to jis nepasitiki jokia moterimi.
Kai vyras yra trisdešimties ar keturiasdešimties, jame jau susikaupę senų, neišspręstų nuoskaudų... Tačiau moteris nėra to priežastis.
- Ar santuokos vengimas reiškia, kad žmogus vengia įsipareigojimų?
Manau, įmanoma niekad nevesti ir būti patenkintam. Paprastai tai visuomenės spaudimas, kuris priverčia žmogų jaustis keistuoliu. Lygiai kaip ir poros, kurios nusprendžia neturėti vaikų. Žmonės klausia: „O kur vaikai?“ Kai pora atsako: „Mes nenorime turėti vaikų“, jie to nesupranta. Jiems tai atrodo neteisinga. Visi nori, kad jūs tilptumėte į normas.
Štai keli patarimai iš Chapman knygos, kurie gali padėti jums atsikratyti įsipareigojimų baimės ir susikurti geresnius santykius.
Būkite sąžiningi su savimi ir atleiskite sau, kad nesate tobuli.
Suvokite, ko norite iš meilės ir gyvenimo, kad pradėtumėte suvokti, ką reikia pakeisti.
Prisiimkite atsakomybę – tik jūs kontroliuojate savo gyvenimą ir meilės reikalus. Jei kažkas nepavyksta, nekaltinkite kitų.
Pažvelkite į savo baimes – tai gali būti vienas didžiausių iššūkių, bet tai padaryti būtina.
Nenustokite tikėti savimi. Gyvenimas nesibaigia vien dėl to, kad su jumis šiuo metu nėra pono Tobulojo. Kaip sakoma, vyrai yra lyg autobusai. Vienam nuvažiavus, visuomet bus kitas.