Klausimas
Su vaikinu draugauju jau daugiau nei metus, tačiau jaučiu, kad jis man neduoda tiek švelnumo, kiek norėčiau. Pati mėgstu būti apkabinama, noriu prisiliesti, pabučiuoti vyrą be priežasties, tačiau iš jo pusės nematau tokio noro. Pabučiuoja tik susitikus. Kai kartu žiūrime filmą, jam nešauna į galvą mintis, kad galėtų prisiglausti, apkabinti ar kažkaip kitaip rodyti daugiau švelnumo.
Nežinau, jis manęs nemyli, nes jei mylėtų, juk to norėtų? O gal jis tokio charakterio? Kai reikia pagalbos, visada padės, atiduos skaniausią kąsneli, o ir miegamajame yra dėmesingas. Tačiau kas liečia emocinį intymumą, jaučiu, jog jo trūksta. Kaip galėčiau padėti jį inicijuoti? Gal jis nenori manęs prisileisti, nes turėjo karčių patirčių, nelabai pasitikti, nejaučia didelio įsimylėjimo? Nieko nežinau apie jo buvusius santykius, jam atrodo, kad kalbėti apie tai, kas buvo – neverta. Jei paklausiu, atsako, bet tik tiek, kiek reikia…
Atsako psichologė Audronė Kerpaitė:
Pirmiausia norėčiau pradėti nuo to, jog santykiuose susitinka du individualūs asmenys su savo poreikiais, patirtimis, patyrimais, skirtingais išgyvenimais ir požiūriu į konkrečius dalykus. Jie turi išmokti veikti kartu, kad abiems būtų gerai (laimi–laimi pozicija), įgyti bendram gyvenimui reikalingų įgūdžių, tarp jų ir emocinio vienas kito palaikymo.
Tačiau dviejų žmonių supratimas, kas yra švelnumas, dėmesys, meilė, gali skirtis. Todėl rekomenduojama abstrakčius žodžius, tokius kaip „dėmesys“, „meilė“, „švelnumas“ ir t.t., sukonkretinti, pasiaiškinti kokia prasmė glūdi šiame žodyje. Ką man tai reiškia? Ką tau tai reiškia? Ko tu norėtum iš manęs, kad tau padaryčiau/ pasakyčiau? Ko aš prašau iš tavęs? Ką norėčiau, kad tu padarytum/ pasakytum, kad jausčiausi mylima/ suprasta/ vertinama/ gaunanti dėmesio? Reikia skirti laiko ir įgūdžių, kad tikrai sužinotumėte, ko iš tikrųjų kiekvienam reikia, ko norite, viliatės (jūsų lūkesčiai gali skirtis) vienas iš kito.
Galbūt jūsų laukiamas švelnumas jūsų partneriui reiškia kitus veiksmus, kitokius žodžius, o gal paslaugas ar dovanas, kartu leidžiamą laiką? (apie tai rašoma Gary Chapman (2012) knygoje „5 meilės kalbos“).
Dažnai santykiuose pasitaiko iliuzija, jog vienas kitą galime suprasti be žodžių, skaityti vienas kito mintis, tačiau tai įmanoma tik iš dalies: būtinas atvirumas, nuoširdumas, dalinimasis savo jausmais, patirtimis ir pan. – „turiu pasitikėti kitu asmeniu ir jį įsileisti į savo pasaulį, leisti sau būti pažeidžiamu kito žmogaus akyse“. Ir žinoma, būtinas komponentas – laikas, nes greitai to neįmanoma pasiekti.
Jūsų sakinyje „Jis manęs nemyli, nes jei mylėtų, juk to norėtų?“ jaučiama abejonė. Mano požiūriu, tai klaidingas įsitikinimas. Nedėčiau lygybės ženklo, kad meilė lygi konkrečiam norui ar veiksmui. Juk vėliau pati įvardinate, jog „kai reikia pagalbos, visada padės, atiduos skaniausią kąsnelį, o ir miegamajame yra dėmesingas“ – ar tai nėra meilės/ rūpesčio/ dėmesio išraiška? Kiekvienam žmogui meilė gali reikšti skirtingus dalykus, o poroje tie įsitikinimai gali sutapti didele dalimi, iš dalies, šiek tiek arba visai nesutapti.
Linkiu pasikalbėti tarpusavyje ir išsiaiškinti žodžių prasmes.