Pateikiame ištrauką iš naujo Karolio Petrylos erotinio romano „Mirtis mus suvienys“, kurį išleido leidykla „Didakta“.
************************************
Aš, važiuodamas automobiliu ir įdėmiai žiūrėdamas į kelią, stipriai laikydamas vairą, taip stipriai, kad, atrodo, krumpliai tuoj pabals, klausydamas devyniasdešimtųjų hitų jau kuriu prieš akis pasipiršimo jai scenarijų. Žinau tik tai, kad kainuos pakankamai, neskaitant žiedo. Mano vaizduotėje aš ją vežu automobiliu gilyn į mišką, tamsu, švilpia naktiniai mus palaikantys vėjai, mes vienu du kelyje, važiuojame smėliuotu, neasfaltuotu keliu į priekį, vos matosi šiek tiek toliau per automobilio šviesas, dažni posūkiai, nenuobodus, visai įtemptas kelias; ji nežino, ko mes ten važiuojam, o gal jaučia, tikisi, o gal aš ją apgavęs, kad tik pas draugus kur į Birštoną. Ji sukinėja galvą besimėgaudama mirksinčių ryškių žvaigždžių skliautais. Mudu karts nuo karto apsismaigstome žvilgsniais – manasis pasitikintis, vos slepiantis pasitenkinimą, o Emos – nedrąsus, atsispindi slopinama viltis.
Bevėžlinant tamsiu vieškeliu, kurio apšviečiamumą trumpina ir baltas, tirštas rūkas, virš eglių viršūnių pradeda matytis namo kontūrai, didelio medinio namo, vietomis suręsto iš rąstų; tik už posūkio į dešinę prieš akis atsiveria ilgi mediniai laiptukai, kurie vos įžiūrimi tamsoje, tarsi kaip prie Olando Kepurės, beveik liečiantys jūrą. Šie laiptukai veda į keturkampį dviejų aukštų didelį namą, verčiau, į tikrą vestuvių, didelių išvykų vietą.
Ten pirtelė, ten miegamieji ir didelė salė apačioje, o viršuje jaukūs du kambariai, vienas daugiau su pufais, stalo tenisas, bet mudviem (man) tai ne aktualu, visa esmė – kitas kambarys, šeimyniškas, marmuro sieną primenantis židinys, kuriame lėtai šoka liepsnos, ilga patalpa, stogas krinta įstrižai, nes mes antrame aukšte, kampe nematomai už stalo paslėpta aparatūra, kompiuteris. Viena didžiulė, skaniai kvepianti lova ties viduriu, nors esame didžiuliame name, bet tame aukšte mudu kaip mažoje savo statytoje, jaukioje trobelėje. Kai mudu jau lipame viršun, ji labai pasimetusi.
Gal čia koks siurprizas. Vieni du visam miške, tame neapšviestam name nedega nė švieselė (taip aš išsinuomojau savaitgaliui šį namą). Pasigirsta, kaip iš kišenės ištraukiu raktus, atrakinu puoselėtas, bet kiek girgždančias duris, įžengiame į drungną šilumą, kuri paliečia mūsų kūnus ir veidus, tokia šiluma, kuri tik skatina apkabinti kitą žmogų, ir aš uždegu šviesą, viskas išklota medinėmis lentomis, medinės sienos, daug sėdimų kampų, atskirų kėdžių, bet mums (man) tai nerūpi, nes mes kilsime į viršų. Ji dar pasimetusi, kiek išsigandusi, todėl aš ją kas žingsnis pabučiuoju, pasakydamas: „viskas gerai, jau tuoj įsikursim. Padėk savo krepšį čia“. Ji tvirtai suspaudusi mano ranką.
Tada užlipame plačiais, tvirtais pasitikėjimą keliančiais mediniais laiptais į viršų, ilgas koridoriukas į kairę, į dešinę su keliais kambariais, mažais miegamaisiais, bet mes pasukame tiesiai dešiniau. Kai ten uždegu šviesą, ji pamato prie rausvai rusenančio židinio ant apvalaus staliuko vyno butelį, taures, tarp taurių įspraustą molinį arbatinuką bei du mažus, mielai lenktus, arbatai skirtus, baltus molinius puodelius; lininės servetėlės suteikia skoningumo, estetiškumo, dvi pailgos baltos žvakės sidabrinėje žvakidėje pasiruošusios šiltai paskleisti šokančias liepsneles.
Ir jos veidas nušvinta, ji jau maždaug įtaria, bet dar nežino, kas bus, o gal tik šiaip aš ją lepinu ir išsivežiau savaitgaliui. Džentelmeniškai nuvelku jos striukę, paprašau prisėsti ant supamos kėdės šalia vyno, pripilu jai trečdalį taurės raudono, tamsaus vyno, kaip ir sau ir iškart puolu prie židinio. Kambaryje šiaip šilta, bet židinys tik dėl sudaryto namų jaukumo įspūdžio.
Įjungiu kompiuterį, įdedu savo USB raktą, ji manęs klausia: „Kas čia vyksta? Kodėl mes čia atvažiavome? Gal dar kas bus?“. Aš savo akimis ir šypsena išsiduodu, kad mudu čia būsime vieni, kad visas šis namas priklauso tik mudviem. Įjungiu grotuvą, pirmoji daina – Whitney Houston – I will Always love you. Žinau, žinau, gal kiek banalu.
Tačiau joks kūrinys negali prasidėti idealiau su ramybe be muzikos, tik su virpesiu. Kaip ir dainuojant lėtai Whitney, aš tokiu pat ritmu nueinu iki apvalaus stalelio, kur sėdi mano meilė, mano gyvenimo moteris, mano vienintelė, paduodu jai vyno taurę į pasimetusias kaip ji rankas, lėtai susidaužiame stiklinėmis, pasklinda taurus, švelnus garsas, kuris visiškai dera su skambančia muzika „Aš linkiu tau meilės...“ Sakiau, aš viską suderinęs iki sekundžių. Ji supranta, kad tyla – auksas, ji nenori sujaukti akimirkos, ji nori įsitikinti, ar tai, ką ji įsivaizduoja, bus tiesa. Baigiantis Whitney Houston dainai aš jai ištiesiu ranką ir paklausiu:
– Ar galima su jumis, madam, pašokti?
Ji laikydama mano ranką linkteli, lėtai šypteli ir šiek tiek pritupia. Labai lėtai einame arčiau maloniai šildančio židinio, ir kambaryje pasklinda kartu su pianinu Mariah Carey balsas; ji mudu palaiko ir dainuoja „Aš negaliu pamiršti šio vakaro...“. Lėtai apkabinu Emą, mudu sukamės ratu sugludusiais klubais, žiūrime į vienas kito akis ir tada, pasigirstant aukšto tembro žodžiams, užpildant kiekvieną šio namo plyšelį „Aš negaliu gyventi, jeigu gyvenimas bus be tavęs“, ją pabučiuoju, padedu ranką ant jos skruosto, ji atsako tuo pačiu.
Bučiuojamės lėtai, atsargiai. Ak... mudviejų akimirka, mudu du šiame gyvenime. Tiek mano akyse, tiek jos akyse nori prasimušti ašaros nuo šio užvaldyto pasaulio, bet tik baigiantis dainai aš palengva atsitraukiu, nes kambaryje pasigirsta liūdna gitara, vis garsėjanti, gyvybėjanti, taip pradeda skambėti Sauliaus Mykolaičio kūrinys – „Arbata“. Aš jai atsuku nugarą, kiek ją nustebindamas, o į savo kišenę įkišu dešinę ranką ir paliečiu ten esančią kvadratinę dėžutę minkštu plonu audiniu. Tik Sauliui Mykolaičiui uždainavus „Mano būstas tamsus, pasiklydęs miškuos“, aš staigiai atsisuku, ištraukęs raudoną dėžutę, plačiai nusišypsojęs kartu su Sauliumi Mykolaičiu uždainuoju:
„Iš visų prakeiktų tave vieną renkuos...“
Man besiklaupiant ant dešinio kelio, ji kairiu delnu prisidengia burną, netikėdama, kad tai įvyko; aš, žinoma, atveriu prieš ją dėžutę, kurioje pagarbiai, su meile įdėtas spindintis sidabrinis žiedas, papuoštas sukiotais pagražinimais ant viršaus, ir jos paklausiu:
– Ar tekėsi už manęs, mano meile?
Ji nieko neatsako, tik palinkčioja nesulaikydama džiaugsmo ašarų ir atkiša savo drebančią ranką, ant kurios aš užmaunu spindinį žiedą, kuriame sutalpinta pasakiška, neatkartojama akimirka bei šilta meilė. Kambaryje šviečia blausi švieselė, bet visas jos grožis matosi dėl mėnesienos, ji tiesiog spindi.
Staiga pašoku ant kojų, pabučiuoju ją tik trumpu bučiniu ir, kad akimirka nepasibaigtų, kad tai žymėtų mūsų naujo gyvenimo pradžią, naują energiją, besitęsiančią iki mudviejų mirties, jos abi rankas laikydamas apsuku ratu apie save, duodamas suprasti, kad dabar pašėliosime, dabar šis vakaras mūsų, ir Saulius dainuoja kaip tik mums:
„Staugia vilkas tankmėj vienišesnis už mus, – parodau dešine ranka ties mediniu langu, per kurį nieko nesimato, tuo pat metu stipriai trinktelėdamas kulnu pagal dainos ritmą. Atsitraukiu nuo jos ir duodu suprasti, kad dabar mes šėlsime, šoksime, ir dainuoju kartu su Sauliumi, neužgoždamas jo balso:
„Bet namuos židinys, – duriu pirštu į židinį, – virduly arbata, – duriu pirštu į virdulį tarp dviejų baltų puodelių ir kiek linkčioju keliais bei sukinėju dešinę koją, – mylimoji, kuždėk man šią naktį bet ką, – žaidžiu savo pirštu ties savo ausimi, – bet namuos židinys, virduly arbata, mylimoji, kuždėk man šią naktį“.
Mudu sukamės ratu, ji juokiasi, ji laiminga, aš vaipausi, pilnas energijos, ir tarsi Saulius būtų čia pat su gitara, linksėtų, judintų koją. Tikiu, šią dainą jis sukūrė mudviem.
„O paskui bus aušra,
Tiktai mūsų nebus –
Mes išeisim tamsoj
Ir uždegsim namus,
O paskui bus aušra,
Tiktai mūsų nebus,
Ei visi, prakeikti, pasimelskit už mus...
Bet namuos židinys, virduly arbata, mylimoji, kuždėk man šią naktį...“
Visa tai mano galvoje... Jau seniai tai matau... Tikiu, kad tai įvyks, bet tam reikia ir atitinkamų finansų, manau, viskas bus gerai pavasarį. Turiu idėjų. Taip. Aš jai pasipiršiu kažkur pavasario pabaigoje, kad turėtume laiko suplanuoti vestuves. Pinigai, pinigai... Dar šiek tiek, šiek tiek...