Nebuvau tuo tikras, tačiau gal tėvo mirtis (sakoma, kad artimųjų mirtis – dvasinės sumaišties priežastis), gal tai, kad reikėjo parduoti jo automobilį, taip pat ir savąjį, seniai kėlusį daug problemų, pirkti naują, ir sukėlė šiokią tokią krizę.
„Vidurio amžiaus krizė”, psichologų ir psichoanalitikų dar vadinama nevisavertiškumo kompleksu, dažnai vartojamas terminas, kai norima apibūdinti keistoką vidutinio amžiaus žmonių elgesį. Šis pavadinimas išreiškia būseną, kai nugyvenus pusę gyvenimo apima pyktis dėl nerealizuotų svajonių, dėl ateities, kuri nebeturi prasmės, reiškia vien senatvę.
Žmonėms, kuriems anksčiau nesisekė materialiai, norisi atsigriebti, tai daroma perkant brangius automobilius, ieškant jaunesnių ir seksualesnių partnerių. Visa gyvenimą pasiturimai gyvenusiems žmonėms krizė gali pasireikšti dvasinės tuštumos jausmu, iškylant klausimui „ar tai jau viskas”.
Niekas neneigia, kad kai kurie žmonės susiduria su tokiomis problemomis. Būtų keista, jei taip nebūtų. Žmonės yra linkę gilintis į save, dažnai labai savikritiškai vertinantys. Kadangi visi esame netobuli, pasiekę vidutinį amžių, dauguma manome, kad kažko nepadarėme, kažką praleidome, neįgyvendinome savo tikslų ir puolame karštligiškai svarstyti, ką dar galime padaryti.
Mes dažniausiai turime daugiau pinigų, nei turėjome būdami jauni, ir mūsų vartotojiškoje visuomenėje yra tikimasi, kad mes juos leisime.
Apsirūpinus gyvenime būtiniausiais dalykais, lieka pirkti tik prabangos prekes. Gaila, tačiau kai kuriems nusibosta ir tas pats gyvenimo partneris ir daugeliu atveju ieškoma seksualinio susijaudinimo kitur.
Taigi, žmonės, kuriems pasireiškia vidurio amžiaus krizė, neturėtų mūsų stebinti.
Vis dėlto, jeigu vidurio amžiaus krizė tokia būdinga vidutinio amžiaus žmonėms, turėtų visi ją patirti. Tačiau net uoliausi vidurio amžiaus krizės aplinkinių poelgiuose ieškotojai pripažįsta, kad ji pasireiškia tik mažumai žmonių. Žmonės, turintys reliatyviai mažas pajamas, neturi galimybių elgtis kaip tipiški šios krizės ištikti asmenys.
Vėlgi žmonės gali pirkti prabangius automobilius ne dėl nusivylimo savo gyvenimu ar norėdami ką nors kompensuoti. Šis ažiotažas apie vidurio amžiaus krizę yra labiau sukeltas žurnalistų, o ne psichologų ar psichiatrų ir nėra pagrįstas tyrimais. Trumpai tariant, ne visus ištinka vidurio amžiaus krizė, ne kiekvienas kiek keistesnis vyresnio žmogaus poelgis gali būti šios krizės požymis.
Bet tai nereiškia, kad vidurio amžiaus krizė tik lakios vaizduotės padarinys. Kai kuriems žmonėms gyvenimo būdo ir kokybės pokyčiai, padidėjęs savęs vertinimas, pro šalį beprasmiškai einantis gyvenimas, nesėkmės ir t.t. gali sukelti rimtų psichinių problemų, pavyzdžiui, depresiją. Kai kuriais atvejais depresijos pradžia gali būti palaikoma „vidurio amžiaus krizės” elgesiu.
Psichologinės ar elgesio problemos, iškylančios vidutiniame amžiuje, neturėtų būti nurašytos vien šiam elgesio pakitimui, neturėtų būti manoma, kad tai praeis be pasekmių. Kamuojami psichologinių problemų vidutinio amžiaus žmonės turėtų kreiptis į specialistą – pamirškite apie krizę, jei jums nepatogu apie ją kalbėti, bet atkreipkite dėmesį į simptomus, nelaukite, kol praeis.
Taipogi ir tie, kurie nėra vidutinio amžiaus, o jaunesni ar vyresni, neturėtų įsivaizduoti, kad jiems negresia gyvenimo tikslų suvokimo ar savo vietos suradimo krizė. Abejonės dėl profesijos pasirinkimo, padėties visuomenėje pasikeitimas, išėjimas į pensiją ar partnerio netekimas gali turėti panašų efektą.