Nors neištikimybės apibrėžimas kelia daug diskusijų, tyrimai rodo, kad išdavystės atvejų daugėja. Paprastai neištikimybė laikoma romantinius santykius griaunančia jėga, tačiau psichoterapeutai sako, kad ji gali būti naudinga.
Nesutariama dėl apibrėžimo
„Paklauskite bet kurio amerikiečio, esančio monogaminiuose santykiuose, ir jis tikriausiai pasakys tą patį: neištikimybė sunaikina pasitikėjimą. Tai – aukščiausia išdavystės forma“, – rašo žmonių santykius tyrinėjanti belgų psichoterapeutė Esther Perel knygoje „Naujas žvilgsnis į neištikimybę“ („The State of Affairs“). Vis dėlto net ir būdami monogaminiuose santykiuose milijonai amerikiečių išduoda savo antrąsias puses.
Skirtingi tyrimai rodo, kad partnerius yra išdavę 25–70 proc. JAV gyventojų. „Nustatyti neištikimybės paplitimą sudėtinga, nes sunku apibrėžti, kas tiksliai ji yra. Ar flirtavimas internetu jau yra neištikimybė? O kaip dėl emocinių ryšių be fizinio kontakto? – klausia E.Perel. – Nepaisant to, daugumos tyrimų išvados sutampa: neištikimybės atvejų daugėja.“
Bėga nuo monotonijos ar problemų
Anot knygos autorės, neištikimybei būdingas bent vienas iš trijų elementų: slaptumas, seksualinė chemija arba emocinis įsitraukimas.
„Romanui slaptumas prideda jaudulio. Tačiau išduotam partneriui tai dažnai tampa skaudžiausia dalimi. Žinia, kad partneris slapukavo ir veikė už nugaros, gali įskaudinti labiau nei pats faktas apie romaną, – teigia psichoterapeutė. – Seksualinis ryšys nebūtinai reiškia seksą. Intensyvus flirtavimas gali būti toks pat seksualus kaip ir vienos nakties nuotykis – vadinasi, ir tokia pat didelė išdavystė“, – įsitikinusi E.Perel.
Bene daugiausiai skausmo išduotajam suteikia emocinis partnerio įsitraukimas kito asmens atžvilgiu. „Emocinė neištikimybės pusė žlugdo labiau nei fizinė. Dėl emocinio įsitraukimo subyra daugiausiai šeimų“, – konstatuoja knygos autorė.
„Neištikimybė dažnai atsiranda kaip pasekmė, kai tarp dviejų žmonių kaupiasi didelė emocinė įtampa, kuri vienam partnerių tampa nepakeliama, – aiškina psichoterapeutas Erikas Siudikas. – Tai gali būti išprovokuota emocinio ir fizinio nepasitenkinimo santykiuose. Monotonija ir rutinos nuobodulys taip pat vaidina svarbų vaidmenį – kai kurie žmonės tiesiog negali išbūti stabilioje, bet nuobodžioje santykių stadijoje.
Kartais praeities traumos gali trukdyti artimai emocinei sąveikai su partneriu, o atotrūkį bandoma užpildyti ieškant kitų ryšių. Neištikimybė taip pat gali būti savigyna ar keršto išraiška, kai vienas partnerių jaučiasi ribojamas, ignoruojamas ar kad su juo neteisingai elgiamasi. Kai kurie žmonės ieško neištikimybės, kaip būdo patirti ką nors naujo, tačiau šis tyrinėjimas dažnai kyla iš neatsakingo požiūrio į santykius ir turi dideles pasekmes.“
Sužlugdo visapusiškai
E.Siudiko teigimu, partnerio neištikimybė stipriai sukrečia ir paveikia žmogų įvairiais aspektais. „Kyla gili emocinė žaizda, nes sugriaunamas pasitikėjimas partneriu ir santykių stabilumas. Žmogus gali jaustis išduotas, menkavertis, nepakankamas, kas dažnai priveda net prie depresijos. Gali pasireikšti pyktis ir nusivylimas, griūna pasitikėjimas ne tik neištikimu partneriu, bet ir kitais. Neištikimybė sukelia didžiulį santykių disbalansą, kuris gali skatinti abejones dėl santykių ateities, o kartais – juos sugriauti. Kai kuriems žmonėms tai taip pat tampa savivertės išbandymu: jie ima save kaltinti, jaučia didelę gėdą. Tokiu atveju žmogui gali būti sunku atsigauti be emocinės paramos ar psichoterapijos.“
Belgų psichoterapeutė rašo, kad dauguma žmonių tapatybę kuria per santykius su kitais. Žmogui svarbu jausti meilę, partnerystę, pasitikėjimą. Neištikimybės faktas sugriauna tapatybės pamatus. „Būtent todėl neištikimybė skaudina: ji kelia grėsmę mūsų savivokai. Jei metus praleidžiame būdami poros dalimi, mūsų tapatybė neišvengiamai susipina su mūsų, kaip partnerio, vaidmeniu. Štai kodėl žmonės, kuriuos išdavė ilgalaikiai partneriai, dažnai jaučiasi, lyg nebežinotų, kas jie tokie. Rodosi, kad išdavystė – tai apleidimas, nes buvai nepakankamas“, – teigia autorė.
Gali būti naudinga?
Nors neištikimybė paprastai laikoma romantinius santykius griaunančia jėga, tam tikromis aplinkybėmis ji gali veikti teigiamai, sako psichoterapeutas E.Siudikas.
„Pastebiu, kad tam tikrais atvejais santykių krizės lemia padidėjusią partnerių savistabą, geresnį bendravimą ir potrauminį augimą. Neištikimybė gali veikti kaip kritinis momentas, verčiantis asmenis ir poras įsigilinti į save ir santykius, o tai daro teigiamą įtaką jų tęstinumui“, – sako jis.
Anot E.Siudiko, po partnerio neištikimybės poros kartais užmezga nuoširdesnius santykius, atviriau bendrauja. Toks pokytis, anot specialisto, gali padėti išspręsti pagrindines problemas, galėjusias turėti įtakos neištikimybei.
„Potrauminio augimo koncepcija rodo, kad po trauminės patirties asmenys gali tapti stipresni ir atsparesni. Susitvarkęs su išdavystės sukeltais emociniais padariniais, žmogus gali augti tiek asmeniškai, tiek santykiuose. Teko skaityti aibę tyrimų, kuriuose teigiama, kad kai kurios poros, susidūrusios su neištikimybe, pasveikusios praneša apie padidėjusį pasitenkinimą santykiais. Jie geriau bendrauja, atnaujina įsipareigojimus, giliau supranta ir gali atliepti vienas kito poreikius bei norus“, – sako pašnekovas.
Hipotezę, kad neištikimybė porai gali būti naudinga, psichoterapeutas ragina vertinti atsargiai: „Neištikimybė sukelia didžiulį skausmą ir žalą. Be to, galimi teigiami neištikimybės padariniai nėra universalūs ir priklauso nuo daugelio veiksnių: išdavystės pobūdžio, santykių kokybės iki neištikimybės ir abiejų partnerių noro įsitraukti į santykių gerinimo procesą.“
Slepiame pavydą
Beveik visais atvejais žinia apie neištikimybę sukelia stiprų pavydo jausmą, apie kurį paprastai renkamasi nekalbėti. Nors pavydas dominuoja daugelyje klasikinių siužetų, nuo Euripido „Medėjos“ iki Šekspyro „Otelo“, Vakarų savipagalbos knygos, nagrinėjančios visus meilės ir išdavystės aspektus, šį komponentą praleidžia.
„Vakarų visuomenėje pavydas tapo tabu, – komentuoja E.Perel. – Vakarų šalyse išduoti partneriai pirštais bado į išdaviko trūkumus ir amoralumą, apgaulę ir klastą. Apie pavydą kalbama retai, nes jį pripažinti reikštų prarasti moralinį pranašumą.“
Psichoterapeutės knygoje dalijamasi Brazilijoje dirbančių porų terapeutų Michele’o Scheinkmano ir Denise Werneck patirtimi: „Pavydas yra pagrindinis Brazilijos porų konsultacijų, kuriose nagrinėjama neištikimybė, elementas. Skirtingai nuo daugumos vakariečių, brazilai linkę priimti faktą, kad žmonės meluoja. Todėl išduoti partneriai retai pozicionuoja save kaip morališkai pranašesnius. Jie veikiau svarsto, ar jų partneriai vis dar juos myli ir ką partneriui suteikia meilužis, ko nesuteikia jie.“