Medicinos statistika patvirtina naują tendenciją: vis daugiau vyresnių nei 50 amžiaus žmonių išlieka seksualiai aktyvūs. Už tai pirmiausia reikia padėkoti 1960-aisiais gimusiųjų kartai. Jų jaunystė sutapo su seksualinės revoliucijos, išlaisvinusios Vakarų pasaulį nuo draudimų ir tabu, piku. Peržengę 50-ies metų ribą šie žmonės nepakeitė savo įpročių. Pasak seksologų, tai yra natūralu, nes seksualinio aktyvumo lygis brandžiame amžiuje priklauso nuo jo lygio jaunystėje ir nuo to, kiek jis mums atrodo svarbus.
Dar neseniai, visuomenės nuomone, vyresnė nei 50-imt metų moteris privalėjo pamiršti seksą. Jos daliai likdavo tik anūkų auginimas, gėlių darželio prižiūrėjimas, pyragų kepimas, na, dar darbas. Pasak psichoterapeuto Roberto Segraves, „veikiamos tokių stereotipų daugelis moterų iš tiesų nustojo domėtis seksu. Tačiau geismas jas vis dėlto aplankydavo ir tuomet jos kankindavosi iš gėdos“.
Šiandien situacija keičiasi, nors vis dar išlieka daug vidinių prieštaravimų. Hormonų „pertvarka“ iš tiesų slopina seksualinę potenciją. Tačiau norėdamos tai įveikti moterys neturėtų amžiaus sieti su seksu.
Pasak seksologės Pamelos Connolly, moterys ima gėdytis, kad jų kūnas parado dailias linijas, jos nebetiki, kad gali traukti vyrus. Tačiau tyrimų rezultatai rodo, jog brandžios moterys yra seksualesnės už jaunesnes dailiosios lyties atstoves, mat tiksliai žino, ko nori pačios ir ką gali duoti partneriui.
Apie vyresnių nei 50 metų moterų seksualumą psychologies.ru svarsto psichoanalitikė Jekaterina Michailova:
- Kokie 50-55-erių metų moters asmenybės bruožai turi įtakos jų seksualumui?
Seksualumo, kaip ir bet kurios kitos būties srities, negalima nagrinėti atskirai nuo viso gyvenimo. Kokia nors brandaus amžiaus šou žvaigždė „turi teisę“ būti seksuali, visų dėmesio centre. „Paprasta“ gi moteris gali ir atrodyti, ir jaustis, ne ką blogiau, tačiau jai kaip ir nebepriklauso... Kodėl?! Paneigusi archaiškus stereotipus apie seksualumo ir reprodukcinės sveikatos sąsajas, visuomenė jau seniai gyvena ir mąsto kitaip.
- Taigi jūs teigiate, kad aktyvios išlieka tos moterys, kurios pripratusios „irtis prieš srovę“?
Būtent! Seksualinė laisvė anksčiau vadinamame priešpensiniame amžiuje tiesiogiai susijusi su įpročiu laužyti nusistovėjusias taisykles ir stereotipus, su įsitikinimu, jog turi teisę nekartoti, nesekti, nepaklusti. Nenuostabu, kad aktyvios ir gyvenimą mylinčios brandaus amžiaus moterys įsimyli, yra laimingos ir įgyja naujų patirčių. Jos jau tiek daug kartų kitose sferose „peržengė ribas“, kad seksualinė laivė joms nėra kuo nors išskirtinė vertybė. Tai viso labo vienas laisvė veidų.
- Atlikta apklausa parodė, kad 68 procentai brandaus amžiaus moterų gailisi praleidusios progą...
Ar gi tik sekse? O išsilavinimas, karjera, vaikai, galimybė viską pardėti iš pradžių kitoje šalyje – ką šiose sferose parastos galimybės negraužia sąžinės? Mano manymu, ši statistika ne „seksualinio beviltiškumo“, o greičiau jausmo, kad „daugybė dalykų taip ir liko neįgyvendinti ar praėjo pro šalį“. Tačiau aš matau ir pliusų: jaunos moters seksualumas – kone valstybės reikalas, mat po sekso gali gimti vaikai. Brandžiame amžiuje seksualumas tampa labiau asmeninis, intymus. Tai puikus šansas išsiveržti iš už primestų normų ir suvaržymų rėmų. Moteris laisva rinktis – susikurti sau dar vieną atgimimo pavasarį ar pasakyti stop ir daugiau negrįžti prie šios temos.
- Dauguma brandaus amžiaus moterų prisipažįsta, kad mėgautis seksu joms trukdo gėdos jausmas. Ar jį įmanoma nugalėti?
Gėda gimdo jausmų, minčių, geismų konfliktą su tuo, kas laikytina norma. Tačiau ši suformuota tų, kurie šias moteris auklėjo, tai yra jų tėvų. O senjorų kartai penkiasdešimtmetės moters seksualumas neturi socialinės vertės ir privalo būti slopinamas - apie anūkus laikas galvoti, o ji štai ko užsigeidė! Aišku, gėdą gali skatinti ir baimė būti atstumtai. Tačiau jeigu šią galimybę patikrinti, ji greičiausiai bus paneigta.
Klausimas apie gėdos įveikimą – tai klausimas apie tai, kaip toli mes esame nuo tėvų požiūrio į seksualumą. Jeigu jums vis dar svarbu, ką paskys jūsų senutė mama, net pasikeitęs visuomenės požiūris nepadės. Svarbiausia suprasti, iš kur aš žinau, ką galiu jausti, o ko ne ir kaip aš paisau šių taisyklių. Beje, tai svarbu ne tik lovoje, bet ir kasdieniame gyvenime.